SUŽADĖTINIAMS APIE SANTUOKOS SAKRAMENTĄ

 Santuokos sakramentas yra vienas iš septynių sakramentų, bene pirmasis, kurio Jūs patys sąmoningai (be tėvų aktyvaus dalyvavimo, ne taip kaip Pirmos Komunijos, Susitaikymo sakramento) prašote. Tai yra vienintelis sakramentas, kurį judu teikiate vienas kitam, o kunigas tik palaimina judviejų santuoką Bažnyčios vardu. 
Tai, ko Jūs prašote ir ką gaunate yra dovana. Kadangi ši dovana iš Dievo, ji turi specialų pavadinimą – malonė. Taigi, - Santuokos sakramentas yra nepelnyta malonė. Savo gyvenime Jūs patyrėte menkesnių malonių/dovanų – tėvai nupirko ledų, mokytoja/dėstytoja įvertino aukštesniu balu avansu, viršininkas Kalėdų proga padovanojo visiems dovanų. Taigi, dėl to, kad Jūs tuokiatės, švenčiate savo santuoką – Dievas Jums duoda malonių (dvasinių dovanų), kurių reikia santuokai.
Santuokos sakramentas yra visiškai asmeniška dovana. Kas jame dovanojama? Pirmiausiai judu dovanojate save vienas kitam. Asmeniškesnės dovanos yra neįmanoma sugalvoti – du asmenys dovanoja vienas kitam save (ne kokį automobilį, namą ar milijoną eurų – visi turtai, materialiniai dalykai nublanksta prieš TOKIĄ dovaną)! 
Ar Jūs manote, kad vienas kitą sutikote be jokio Dievo įsikišimo? Gal Dievas šiek tiek pakreipė Jūsų gyvenimus, kad Jūs sutiktumėte vienas kitą?
Negana to, kad vyksta ypatinga garbinga šventė, per kurią Jūs dovanų gaunate sutuoktinį/sutuoktinę, padovanojate save išrinktam žmogui, o Dievas apipila Jus savo malonėmis, Jūs esate dovana kitiems žmonėms. Kaip? Jūsų santuoka yra viltis ir padrąsinimas kitiems žmonėms, kad yra įmanoma amžina meilė, sutarimas arba, bent jau kad įmanoma išgyventi neišsiskyrus. 

Taigi, Santuokos sakramento metu Jūs ir gaunate ir duodate. Negana to Santuokos sakramentas nėra momentinis dalykas, jis tęsiasi visą gyvenimą, tai reiškia, kad tas dovanojimo ir dovanojimosi procesas vyksta nuolat, iki gyvenimo pabaigos. Dievas nuolat teikia reikalingų malonių, o Jūs kasdien kuriate savo šeimą. Ir po kelių metų tikėkitės klausimo iš artimų jaunų žmonių, - ar verta tuoktis Bažnyčioje. Kas mums bus iš to? Ką Jūs iš to gavote?

Santuoka yra slėpinys. Štai kaip apie santuokos slėpinį rašo Kristaus mokinys, apaštalas Paulius laiške Efeziečiams: „Jūs moterys būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, - jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų. 

Jūs vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, - aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi, kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.“ (Ef 5, 22-33)
Malonė per sakramentus teikiama ne vien tik tuo metu, kai jaunieji yra kunigo akivaizdoje. Malonė tada tik pradeda veikti ir lydi visoje bendro gyvenimo kelionėje. Sakramentai pašventina mūsų gyvenimą, tik mums bendradarbiaujant. Tiek Santuokos, tiek Susitaikinimo, tiek Eucharsitijos, tiek kiti sakramentai yra gyvybingi, kai yra dialogas tarp Dievo ir žmonių.
“Kristaus malonė yra nenupelnyta, Dievo teikiama dovana” (KBK 1999)

KLAUSIMAI SUŽADĖTINIAMS

  Jauniesiems užduodami trys klausimai. Pirmąjį klausimą kunigas užduoda kiekvienam atskirai: „Ar esi rimtai apsigalvojęs/-usi, niekieno neverčiamas/-a ir tikrai pasiryžęs/-usi vesti/tekėti šią savo sužadėtinę/-į?" Kunigas šiuo klausimu klausia kiekvieno laisvo sutikimo ir apsisprendimo sudaryti santuoką su būtent tuo asmeniu. Atsakydami „taip” jaunasis ir jaunoji parodo, jog tikrai suvokia, kokį svarbų žingsnį dabar žengia. 
Rimtam apsigalvojimui gali padėti toks klausimas "Ar aš noriu pasenti su šiuo žmogumi?” „Ar noriu su šiuo žmogumi susilaukti vaikų?“ Kas gali versti tuoktis?  Daug kas. Tėvai, sužadėtinis arba sužadėtinė, gailestis, noras padėti, noras nelikti senmerge, senberniu (kad ir geidžiamu), tai, kad laukiatės vaikelio, sunkus sugyvenimas su tėvais, neturėjimas kur gyventi ir pan. Pagalvokite, ar Jūsų nespaudžia jokios aplinkybės, kurioms gal norėtumėte pasipriešinti, bet gal nedrįstate, neturite jėgų, bijote.... Įsiklausykite į savo širdį ir pasitarkite su tais žmonėmis, kuriuos laikote išmintingais.
Į antrąjį klausimą „Ar pažadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?" abu jaunieji atsako kartu „taip” Tai fundamentalus klausimas apie užsibrėžtą ištikimybę vienas kitam. Kas yra visas gyvenimas”? Tai bent jau 40 metų, per kuriuos: gimdysite vaikus, arba negalėsite jų susilaukti, rengsitės gyvenamą būstą, kopsite karjeros laiptais, o gal būsite bedarbiais, mirs tėvai, sirgsite, sensite ir vis geriau pažinsite vienas kitą, ir ... vis labiau pamilsite? 
Jūs nepažadate vienas kitam nuolat jausti malonius jausmus, tačiau pažadate dėti pastangas vienas kitą suprasti, pažinti ir gerbti, t.y. pažadate vienas kitą valingai mylėti.
Trečiasis klausimas: „Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?" Atsakymas „taip” uždeda pareigą priimti visus Dievo duotus vaikus ir atsakingai juos užauginti. Neretai šiedu santuokos tikslai – meilė ir vaikai – yra supriešinami. Senajame Testamente Dievas žadėjo už gerus darbus atsilyginti vaikais. Nieko sau atlyginimas? Kartais žmonės galvoja, kad vaikai kliudytų jų tarpusavio meilei ir stengiasi tam tikrą laiką jų neturėti. Patirtis rodo, kad neilgai tveria dviejų, vien dėl savo malonumo gyvenančių, žmonių sąjunga. Vaikai yra santuokos saugotojai. Jie mus taip pat moko ir auklėja. Pirmiausia jie mus moko nesavanaudiškos meilės. Meilės, kuri tik duoda ir nieko nesiekia atgauti. Meilės, kuri be jokio suinteresuotumo siekia gėrio kitam. Vaikai mus moko pasiaukojimo, susitvardymo, kantrumo. Tik santuokoje Dievas patikėjo tėvams auginti vaikus. Kodėl? Todėl, kad po vieną juos auginti yra labai sunku; neįsipareigojus vaikus auginti taip pat yra labai sunku. Priesaika leidžia dviems suaugusiems žmonėms labiau pasitikėti vienas kitu, sumažina neužtikrintumo įtampą. Beje, niekas nežino kiek vaikų ir kada Dievas Jums pasiryžo patikėti. Todėl, kai Jūs svarstote kiek norite auginti vaikų, ir kada - atminkite, kad vaikų pradėjimas priklauso ne tik nuo Jūsų. 
Visi trys klausimai sudaro Santuokos sakramento esmę, todėl po jų kunigas taria: „Tesuteikia jums Dievas savo malonės, kad tai, ką pažadate būtų jūsų šeimos gyvenimo pagrindas". Santuokos sakramento metu Jūsų ištarti žodžiai (kaip ir visi žodžiai) turi ne tik kuriamąją, bet ir lemtingą galią. Tai yra neatšaukiami žodžiai. Jų negalite po kiek laiko atšaukti, taip kaip neatsiimate dovanotų dovanų, kurių vertė kur kas menkesnė už Jus patį/pačią. Santuokos sakramento metu Jūs dovanojate save.

SANTUOKINĖ PRIESAIKA

  
Po trijų klausimų kunigas kviečia jaunuosius paduoti vienas kitam ranką ir tarti priesaikos žodžius: „Aš, N, imu tave, N, savo žmona/vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikimas/-a: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas." Šia priesaika sužadėtiniai patvirtina, jog nėra gyvenimo situacijos, kuri galėtų juos išskirti. Nuo šiol visus džiaugsmus ir skausmus, vargus ir nelaimes jie sutiks ir išgyvens kartu. Kadangi patirtis byloja, jog tai padaryti labai sunku, jie kreipiasi į Dievą jiems padėti. Priesaikos metu į šią porą pradeda lietis Dievo malonė, kuri nuo šiol juos lydės visų džiaugsmų ir sunkumų metu. Jei sutuoktiniai bus atviri šiai malonei, jie ištverdami visus sunkumus bręs meilėje. 

SĖKMINGOS SANTUOKOS KRITERIJAI

Kokie reikalavimai keliami sėkmingos santuokos partneriui gali atskleisti šio humoristinio atspalvio skelbimo turinys:
„Ieškome atsakingo asmens (vyro arba moters) visą gyvenimą trunkančioms pareigoms užimti. Kandidatai turi būti pasiruošę dirbti 24 val. per parą 7 dienas per savaitę. Atostogos ar poilsio valandos iš anksto nenumatomos. Praverstų taisyklingos mitybos, sveikatos priežiūros, auklėjimo, vaikų psichologijos ir namų ūkio žinios. Darbo patirtis šioje srityje nebūtina. Jokios kvalifikacinės kategorijos nesuteikiamos. Reikia būti maloniam, švelniam, kantriam, energingam, mokėti mylėti, turėti humoro jausmą. Už šį darbą nemokama“.

Klaidingos atleidimo sampratos arba kas nėra atleidimas

Klaidingos atleidimo sampratos arba kas nėra atleidimas
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
1. Atleisti - tai nėra užmiršti. Dažnai mums sako; „Pamiršk visa tai". Klaidinga užmarštį laikyti atlaidumo įrodymu. Atleidimas padeda atminčiai išgyti. Jei pamirštame neatleidę - turime neužgydytą žaizdą ir nežinome, kaip ją gydyti.Turime išmokti atleisti, bet neužmiršti.
2. Atleisti - tai nėra neigti. Kol nepripažinsime, kad esame įžeisti, negalime atleisti. Po skaudaus smūgio tarsi apsivelkame šarvus, saugančius nuo kančios ir emocijų. Nenorime pripažinti, kad įžeidimas mus skaudžiai palietė.
3. Atleisti nereiškia, kad gyvenimas, santykiai vėl taps tokiais pat, kaip anksčiau. Jei geras draugas įskaudino, apgavo, išdavė, mums atrodo, kad negalime jam atleisti, nes negalime vėl tapti tokiais pat draugais, kaip iki tol. Klaidinga manyti, kad atleidus santykiai su skaudintoju bus tokie pat, kaip anksčiau. Dažnai išsiaiškinus skriaudas ir nesusipratimus santykiai tampa daug
artimesni. Kitu atveju jie gerokai atšąla.
4. Atleisti - tai nėra atsisakyti savo teisių, savo orumo. Kartais mums atrodo, kad neteisinga atleisti žudikams ir kitiems dideliems nusikaltėliams. Atleisti - tai nereiškia pritarti tam blogam elgesiui ir ateityje nekovoti už savo teises, nesaugoti savęs ir savo orumo.
5. Atleisti kitam - tai nėra išteisinti skriaudėją. Kartais girdime: „Atleidžiu jam, nes ne jo kaltė". Jei mes ieškotume pretekstų kultūroje, auklėjime, šeimos tradicijose, niekada nebūtų niekas kaltas. Mes esame atsakingi už savo elgesį ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Atleisti nėra pateisinti.
6. Atleidimas nėra moralinio pranašumo įrodymas. Toks atlaidumas - aukščiausio laipsnio arogancija. Taip bandome apsiginti nuo gėdos ir neigimo, bandome savo pažeminimą pridengti kilnaus ir gailestingo žmogaus pranašumu.
7. Atleisti - tai nėra savo atsakomybę suversti Dievui. Kartais girdime, kad savo skriaudėjus ir skriaudas atiduokime Dievui, nes tik Dievas moka atleisti.Tikrai, Dievas visada mums atleidžia, tačiau atleisti turime išmokti ir mes - žmonės.
8. Atleidimui neužtenka vien valios. Esame patyrę, kad pvz., mokytojai ar tėvai atskyrę du besimušančius liepia jiems atsiprašyti, nekreipdami dėmesio į jų jausmus. Tai nėra atleidimas. Tai yra atsiprašymas. Toks per ankstyvas atsiprašymas gali paskatinti mus apsimetinėti.
9. Negalima atleisti per prievartą. Arba atleidimas egzistuoja laisva valia, arba jo nėra. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" galima būtų perfrazuoti „Atleisk mums mūsų kaltes, kad ir mes galėtume atleisti savo kaltininkams". Atleidimui reikia laiko ir negali nei savęs, nei kito žmogaus paskubinti tame kelyje.

Atleidimo žingsniai

Atleidimo žingsniai
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
Norėdami atleisti, turime pereiti šiuos žingsnius:
1. Ryžtis nekeršyti ir nebeleisti savęs įžeidinėti. Nepajėgiame pasakyti įžeidėjui savo jausmų ir kaip tai mus palietė, todėl trokštame jam keršto. Tai neteisinga. Kerštas mus nukelia į praeitį. Tam panaudojamas visas dėmesys ir energija. Nebėra ateities planų ir dabarties. Jei kerštas įvyktų jaustumėme kaltės jausmą ir baimę, kad mes turime išmokti neleisti savęs įžeidinėti, kitiems blogai elgtis su mumis. Kartais turime kreiptis pagalbos į kitus žmones ar net į teisėsaugos institucijas.
2. Suvokti savo nuoskaudą ir silpnumą. Pripažinti savo nuoskaudą ir silpnumą nėra lengva. Tam priešinasi mūsų emocijos ir protas, veikia visas mechanizmas, tačiau tik pripažinę savo nuoskaudas galėsime jas atleisti.
3. Pasidalyti savo nuoskauda su kuo nors. Jei niekam nepapasakosime kaip mus įskaudino, jausimės vieniši ir nelaimingi. Dalydamiesi su išklausančiu žmogumi jaučiame, kad esame suprasti, galime pamatyti situaciją tarsi iš šalies. Dar geriau dalytis savo nuoskaudomis su skriaudiku, tačiau tai ne visuomet įmanoma.
4. Suprasti savo praradimus ir nusivylimus, kad galėtume dėl to liūdėti. Verta pamąstyti, kokį nuostolį mums atnešė blogas elgesys? Ką mes praradome? Neatradę nuostolių, negalėsime gedėti ,pergyventi dėl jų.
5. Pripažinti savo pyktį ir norą keršyti. Slepiamo pykčio padariniai yra tiesiog pragaištingi -galima net susirgti. Pyktis savaime nėra blogas. Panaudojamas geram, jis tarnauja žmogiškų ryšių tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų ir t.t. funkcionavimui. Vieni bijo pykti, nes yra tvirtai įsitikinę, kad pykti yra blogai, kiti - naudoja pyktį savo vertei įrodyti (viešai ir garsiai dėsto savo nuoskaudas, nekreipdami dėmesio į kitus). Tik taip jie jaučiasi orūs ir vertingi. Svarbu išmokti pyktį valdyti.
6. Atleisti sau. Kad galėtume sau atleisti, o tai nėra labai paprasta, turime suprasti, kad pykstame ant savęs, save neigiame. Svarbu pergalvoti, kodėl mus taip paveikė skriaudikas. Ar tai mūsų puikybė, ar pasirodė pamirštos žaizdos? Norint atleisti, svarbu labiau save pamilti.
7. Pradėti suprasti savo skriaudiką. Reikia pabandyti į įvykį pažvelgti iš skriaudiko taško, pabandyti jį suprasti. Suprasti, tai nustoti jį smerkti, tai - suprasti jo vertę ir orumą. Tačiau tai nereiškia jį pateisinti.
8. Suteikti nuoskaudai prasmę. Svarbu suvokti, ką iš to išmokome, kuo svarbi mums ši patirtis?Nuoskauda veda į savęs pažinimą. Ji mus moko ir ugdo.
9. Suvokti, kad esi vertas atleidimo ir kad tau atleista. Ir patys esame ne kartą panašiai pasielgę, kaip skriaudikas, tačiau mums buvo atleista. Mums praeityje ne kartą buvo atleistos nuodėmės. Jei negalime priimti atleidimo, negalime ir kitiems atleisti. Yra manančių, kad jų ydos tokios didelės, kad atleisti jų neįmanoma. Yra netikinčių meilės nesavanaudiškumu, kurie mano, kad už viską tenka mokėti. Yra žmonių, kurie nejaučia jokios kaltės. Yra žmonių, kurie kaltę suvokia kaip psichologinį trūkumą, todėl ją atmeta ir neigia. Tačiau, kad galėtume kitiems atleisti, turime  gebėti priimti atleidimą iš Dievo ir žmonių.
10. Nustoti stengtis atleisti. Ateina laikas, kai pastangos atleisti tik trukdo. Atleidimui reikia laiko.
11. Atsiverti atleidimo malonei. Gera suvokti, kad Dievas nėra teisėjas, kad jis viską atleidžiantis Dievas. Menkas mūsų gebėjimas atleisti neriboja Dievo meilės. Atleisdami mes mokomės mylėti(panašėjame į Dievą).
12. Nuspręsti nutraukti bendravimą ar jį atnaujinti. Jau kalbėjome apie tai, kad nuoskaudų išsiaiškinimas veda į gilesnį vienas kito pažinimą. Tačiau yra atvejų, kai tolesnis bendravimas neįmanomas. Tuo atveju bendravimą tenka nutraukti.

„Vilties kelias" kviečia visus, išgyvenusius skyrybas į savipagalbos grupę.

Išsiskyrusiųjų savipagalbos grupė „Vilties kelias", kurios tikslas - padėti skyrybas pergyvenusiam asmeniui atsigauti, suteikti jam reikiamų psichologinių, teologinių žinių, kviečia į dešimt kassavaitinių susitikimų. Užsiėmimų pradžia vasario 24 d.

Kreiptis:
vadovė Alma – tel. 8 611 12586
vadovė Vilija – tel.: 8 612 11554