1998 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsiliepdama į pal. Jono Pauliaus II raginimą, nutarė kasmet švęsti Gyvybės dieną. Šiemet minint Gyvybės dieną norisi dėmesį kreipti į šeimos, pagrindinio gyvybės lopšio, grožį ir džiaugsmą. Vienas ar du vaikai šeimoje tapo visuomenės „norma“, o daugiau nei du vaikai daugeliui sukelia nuostabą, užuojautą ar net pasipiktinimą. Gyvybės dienos proga pateikiame Klaipėdos šeimos centro savanorės Karolinos, augančios aštuonių vaikų šeimoje,
pamąstymus apie gyvybę ir šeimą kaip dovaną.
Ar kada susimąstėte, kad Jūs asmeniškai esate apdovanoti galimybe rudens popietę stebėti besiplaikstančią lapų paletę ore? Ar kada susimąstėte, jog turite išskirtinę galimybę valandų valandas klausytis jūros ošimo ar upės čiurlenimo, paraleliai įgarsinančio laiko tėkmę? Ar niekuomet nesusimąstėte, jog būtent Jums lyja lietūs, kvepiantys samanomis ir sentimentais, ir kad niūriomis popietėmis būtent už Jūsų darbo kambario lango elegantiškai krenta snaigės, o ten kažkur už jūrų marių leidžiasi raudona saulė tam, kad kitą rytą savo prisikėlimu suteiktų Jums dar vieną nuostabaus gyvenimo dieną? Paprastai gyvename, priimdami savo egzistenciją kaip būtinybę, gyvename galbūt nė nesusimąstydami, jog gyvybė yra duota kaip didžiausia Dievo dovana, veikiau – privilegija, kuria turėtų būti naudojamasi tol, kol pastaroji bus atimta To, kuris mums ją suteikė. Šiandien švęsdami gyvybės dieną pabandykime paieškoti atsakymų į klausimus, kurie kyla prisilietus prie gyvybės temos. Į gilesnius apmąstymus apie gyvybės šventumą, trapumą leidžiamės artimai išgyvenę kūdikio gimimą ar anapilin išlydėję brangų žmogų. Tokiais momentais suvokiame, jog nėra didesnės vertybės už gyvybę, ir nieko taip žmogus netrokšta, kaip gyventi. Tačiau taip pat suprantame, jog žemiškasis gyvenimas nepasižymi ilgaamžiškumu ir net pačios didžiausios pastangos neišgelbės nė vieno nuo neišvengiamo gyvybės žvakės užgesimo. Vis dėlto šiais laikais gyvybės laukuose yra žaidžiama ir dažnai tenka išgirsti apie vis didesnę paklausą įgaunančias gyvybės negerbimo formas. Viena drastiškiausių gyvybės niekinimo apraiškų yra negimusio kūdikio žudymas, kurio realizavimas pateisinamas finansinių galimybių nebuvimu vaikui išlaikyti ir kitais niekiniais argumentais, kurių begales žmogus susigalvoja tam, kad palengvintų savo būtį. Kad ir kaip bebūtų, šiam nusistovėjusiam egoistiškam požiūriui į gyvenimą iššūkis yra mano šeima.
Augu aštuonių vaikų šeimoje, todėl ne vieną kartą teko artimai ir jautriai išgyventi naujos gyvybės atėjimo džiaugsmą. Paprastai nūdienos visuomenėje yra nusistovėjęs skeptiškas požiūris į daugiavaikių šeimų tėvus juos laikant asocialiais asmenimis, siekiančiais pasipelnyti iš už vaikus gaunamų pašalpų. Susitaikiusiųjų su neigiamu požiūriu į daugiavaikes šeimas nuostabai augu darnioje, meile ir rūpesčiu spinduliuojančioje aplinkoje, kurią sukuria fantaziją pranokstančia kantrybe ir atsidavimu vaikams pasižymintys, veikiau – apdovanoti tėvai. Aplinkiniai iš pradžių netiki, kad augu tokioje gausioje šeimoje, jog visi broliai ir seserys esame tų pačių tėvų vaikai,o patikėję bando išpešti atsakymus į jiems rūpimus klausimus apie tėvų pasiryžimo auginti daug atžalų priežastis bei mano požiūrį į tokį gimdytojų apsisprendimą. Ilgai nesvarstydama atsakau, kad pagrindinis postūmis ryžtis auginti aštuonis vaikus yra ne kas kita, kaip begalinė tarpusavio meilė, meilė gyvybei ir Dievui, kurio valią tėvai išpildo kiekvienos Jo atsiųstos gyvybės puoselėjimu.
Koks yra mano požiūris į tokį tėvų pasiryžimą? Būta sunkių momentų ankstyvoje paauglystėje, kuomet tekdavo prižiūrėti mažesniuosius ir jiems aukoti dalį savo gražaus laiko. Tačiau pastaraisiais metais ėmiau suprasti kokį stiprų vertybinį indėlį man suteikė broliai ir seserys. Jei anksčiau būdavo gėda pripažinti, jog augu tarp tiek daug vaikų, dabar šį faktą visuomenei pateikiu kaip pačią svarbiausią savo biografijos detalę. Šiuo metu kiekvieno brolio ir sesers buvimas man atrodo kaip būtina gyvenimo sudedamoji dalis. Aš taip stipriai esu prisirišusi prie šeimos narių, jog kiekvieno jų nebūtis man yra sunkiai įsivaizduojama ir asocijuojasi su skaudžiais išgyvenimais. Esu be galo dėkinga savo tėvams už tai, jog jie suteikė galimybę visiems mano broliams ir seserims išvysti šį pasaulį, kad neužvėrė nė vienam vartų į gyvenimą, nepaisant žemiškų sunkumų, kurių neišvengiamai daugėja su kiekvieno vaiko atsiradimu.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog nėra šventesnės vertybės už gyvybę ir nėra labiau trokštamos teisės nei teisė į gyvenimą. Minėdami gyvybės dieną prisiminkime, jog esame pašaukti ne tik švęsti gyvenimą, bet ir leisti gyventi kitam, puoselėjant gyvybę ir neužkertant kelio jai atsirasti.
