Pasirengimo šeimai programų įgyvendinimas ir sklaida bei šeiminių įgūdžių ugdymas atskleidžiant šeimos vertę visuomenei

Projektą remia LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Siekiant stiprinti šeimos institutą bei  tobulinti bendravimo įgūdžius  Klaipėdos dekanato šeimos centre vykdomos programos, šeiminių santykių ugdymui.
Daugiausia laiko sąnaudų skiriama besirengiantiems sudaryti santuoką. Rengimosi santuokai programa įgyvendinama dviem būdais: teminiai susitikimai vykdomi srautinėse bei mažose grupėse.
Registracija vykdoma telefonu.

Sužadėtiniai santuokai rengiami pagal atnaujintą programą "Dviem yra geriau negu vienam..Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti" (Koh 4, 9-10). Susitikimų metu sudaromos sąlygos dalintis patirtimi poroje ir grupėje, atlikti pratimus, įgalinančius įvertinti savo poros situaciją, modeliuojamos probleminės situacijos bei galimi sprendimo būdai diskusijos pagalba. Grupėje susitikimai vyksta vakarais nuo 19 val. iki 21 val. darbo dienomis.

S u s i t i k i m ų t e m o s:
  • Kas mums svarbu - analizuojama vertybių  įtaka šeiminiam gyvenimui.
  • Bendravimas ir bendrystė - aptariama saviugdos reikšmė, jausminės raiškos svarba sutuoktinių bendrystei.
  • Kartu per permainas - analizuojamas santykių dinamiškumas, probleminių situacijų sprendimo modeliaviams.
  • Atleisti ir švęsti - gilinamasi į atleidimo žingsnių sampratą, pykčio raiškos metodus.
  • Krikščioniškasis požiūris į lytiškumą - aptariamas bažnyčios mokymas apie lytiškumą, meilės dimensijas.
  • Vaisingumo pažinimas. Gyvenimas iki gimimo - supažindindinama su vaisingumo pažinimo metodais, prenetaliniu vaiko vystymusi, bioetiniai klausimai.
  • Dievas ir Bažnyčia - apmąstomas "Bažnyčia-aš" santykis, svarba.
  • Priesaika - gilinimasi į esminius sakramentinės santuokos veiksnius, įsipareigojimo gylį.
KITA VEIKLA:
  • Palaikant ir ugdant mamas, auginančias ikimokyklinio amžiaus vaikus, organizuojami kassavaitiniai teminiai susitikimai, kurių metu gvildenamos psichologinės temos, saviugdos bei kūrybiškumo peripetijos.
  • T.p. centre renkasi išsiskyrusiųjų savipagalbos grupė.
  • Organizuojami seminarai moterims.
  • Vykdoma sutuoktinių santykių stiprinimo programa.
  • Teikiamos individualios psichologinės, dvasinės konsultacijos.
Registracija vykdoma telefonu.

Svečias iš Ekvadoro

Į Klaipėdos šeimos centre vyksiantį sužadėtinių rengimo santuokai seminarą buvo atvykęs svečias kun. Roberto iš Ekvadoro, kurį lydėjo kun. Andrius Vaitkevičius (abu kunigai šiuo metu studijuoja Popiežiškajame Laterano universitete Romoje).
Atvykęs svečias trumpai pasidalino apie savo šalies ypatumus bei rengimosi santuokai procesą.
Ekvadore apie 80 procentų gyventojų katalikai. Jie labai temperamentingi ir karštai išpažįsta savo tikėjimą. Šlovina Dievą giesmėmis, šokiais. Katalikiška šeimos samprata yra įtraukta ir į šalies konstituciją. Šeima laikoma tik skirtingos lyties asmenų sąjunga. Abortai - draudžiami šalies įstatymu.
Svečias pasidžiaugė, kad jų šalyje skyrybų nėra daug. Jos - nepopuliarios. Kunigas Andrius, tai palygino su ikikarine Lietuvos situacija, kai išsiskyrimas buvo gėda ir vyrui, ir moteriai.
Kaip skaudžią šalies problemą svečias išskyrė kohabitacijos (sugyvenimo kartu, neįteisinus santuokos).
Sužadėtinių rengimosi santuokos sakramentui, lyginant su Lietuva, yra išskirtinis tuo, jog rengimosi procesas kiekvienai porai yra individualus. Grupinai seminarai nėra organizuojami. Besirengianti sužadėtinių pora prieš santuoką  su specialistu susitinka 5 kartus, kurių metu aptariama psichologinės, lytiškumo, religinės praktikos problematika. Labai nustebino, kad į susitikimą kviečiami išsiskyrę asmenys, kurie liudija apie savo išgyvenimus, patirtas klaidas. Jie skatina sužadėtinius iki santuokos sakramento teisingai įvertinti savo jausmus.
Dokumentų tvarkymas jeigu santuoka registruojama savoje parapijoje trunka apie tris mėnesius, o jeigu kitoje - iki šešių mėnesių.
Džiaugiamės kunigų vizitu bei pasidalinta patirtimi, kuri naudinga tobulinant Klaipėdos šeimos centre organizuojamus rengimosi santuokai susitikimus.

GYVYBĖS DOVANA

1998 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsiliepdama į pal. Jono Pauliaus II raginimą, nutarė kasmet švęsti Gyvybės dieną. Šiemet minint Gyvybės dieną norisi dėmesį kreipti į šeimos, pagrindinio gyvybės lopšio, grožį ir džiaugsmą. Vienas ar du vaikai šeimoje tapo visuomenės „norma“, o daugiau nei du vaikai daugeliui sukelia nuostabą, užuojautą ar net pasipiktinimą. Gyvybės dienos proga pateikiame Klaipėdos šeimos centro savanorės Karolinos, augančios aštuonių vaikų šeimoje, pamąstymus apie gyvybę ir šeimą kaip dovaną.

Ar kada susimąstėte, kad Jūs asmeniškai esate apdovanoti galimybe rudens popietę stebėti besiplaikstančią lapų paletę ore? Ar kada susimąstėte, jog turite išskirtinę galimybę valandų valandas klausytis jūros ošimo ar upės čiurlenimo, paraleliai įgarsinančio laiko tėkmę? Ar niekuomet nesusimąstėte, jog būtent Jums lyja lietūs, kvepiantys samanomis ir sentimentais, ir kad niūriomis popietėmis būtent už Jūsų darbo kambario lango elegantiškai krenta snaigės, o ten kažkur už jūrų marių leidžiasi raudona saulė tam, kad kitą rytą savo prisikėlimu suteiktų Jums dar vieną nuostabaus gyvenimo dieną? Paprastai gyvename, priimdami savo egzistenciją kaip būtinybę, gyvename galbūt nė nesusimąstydami, jog gyvybė yra duota kaip didžiausia Dievo dovana, veikiau – privilegija, kuria turėtų būti naudojamasi tol, kol pastaroji bus atimta To, kuris mums ją suteikė. Šiandien švęsdami gyvybės dieną pabandykime paieškoti atsakymų į klausimus, kurie kyla prisilietus prie gyvybės temos. Į gilesnius apmąstymus apie gyvybės šventumą, trapumą leidžiamės artimai išgyvenę kūdikio gimimą ar anapilin išlydėję brangų žmogų. Tokiais momentais suvokiame, jog nėra didesnės vertybės už gyvybę, ir nieko taip žmogus netrokšta, kaip gyventi. Tačiau taip pat suprantame, jog žemiškasis gyvenimas nepasižymi ilgaamžiškumu ir net pačios didžiausios pastangos neišgelbės nė vieno nuo neišvengiamo gyvybės žvakės užgesimo. Vis dėlto šiais laikais gyvybės laukuose yra žaidžiama ir dažnai tenka išgirsti apie vis didesnę paklausą įgaunančias gyvybės negerbimo formas. Viena drastiškiausių gyvybės niekinimo apraiškų yra negimusio kūdikio žudymas, kurio realizavimas pateisinamas finansinių galimybių nebuvimu vaikui išlaikyti ir kitais niekiniais argumentais, kurių begales žmogus susigalvoja tam, kad palengvintų savo būtį. Kad ir kaip bebūtų, šiam nusistovėjusiam egoistiškam požiūriui į gyvenimą iššūkis yra mano šeima.
Augu aštuonių vaikų šeimoje, todėl ne vieną kartą teko artimai ir jautriai išgyventi naujos gyvybės atėjimo džiaugsmą. Paprastai nūdienos visuomenėje yra nusistovėjęs skeptiškas požiūris į daugiavaikių šeimų tėvus juos laikant asocialiais asmenimis, siekiančiais pasipelnyti iš už vaikus gaunamų pašalpų. Susitaikiusiųjų su neigiamu požiūriu į daugiavaikes šeimas nuostabai augu darnioje, meile ir rūpesčiu spinduliuojančioje aplinkoje, kurią sukuria fantaziją pranokstančia kantrybe ir atsidavimu vaikams pasižymintys, veikiau – apdovanoti tėvai. Aplinkiniai iš pradžių netiki, kad augu tokioje gausioje šeimoje, jog visi broliai ir seserys esame tų pačių tėvų vaikai,o patikėję bando išpešti atsakymus į jiems rūpimus klausimus apie tėvų pasiryžimo auginti daug atžalų priežastis bei mano požiūrį į tokį gimdytojų apsisprendimą. Ilgai nesvarstydama atsakau, kad pagrindinis postūmis ryžtis auginti aštuonis vaikus yra ne kas kita, kaip begalinė tarpusavio meilė, meilė gyvybei ir Dievui, kurio valią tėvai išpildo kiekvienos Jo atsiųstos gyvybės puoselėjimu.
Koks yra mano požiūris į tokį tėvų pasiryžimą? Būta sunkių momentų ankstyvoje paauglystėje, kuomet tekdavo prižiūrėti mažesniuosius ir jiems aukoti dalį savo gražaus laiko. Tačiau pastaraisiais metais ėmiau suprasti kokį stiprų vertybinį indėlį man suteikė broliai ir seserys. Jei anksčiau būdavo gėda pripažinti, jog augu tarp tiek daug vaikų, dabar šį faktą visuomenei pateikiu kaip pačią svarbiausią savo biografijos detalę. Šiuo metu kiekvieno brolio ir sesers buvimas man atrodo kaip būtina gyvenimo sudedamoji dalis. Aš taip stipriai esu prisirišusi prie šeimos narių, jog kiekvieno jų nebūtis man yra sunkiai įsivaizduojama ir asocijuojasi su skaudžiais išgyvenimais. Esu be galo dėkinga savo tėvams už tai, jog jie suteikė galimybę visiems mano broliams ir seserims išvysti šį pasaulį, kad neužvėrė nė vienam vartų į gyvenimą, nepaisant žemiškų sunkumų, kurių neišvengiamai daugėja su kiekvieno vaiko atsiradimu.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog nėra šventesnės vertybės už gyvybę ir nėra labiau trokštamos teisės nei teisė į gyvenimą. Minėdami gyvybės dieną prisiminkime, jog esame pašaukti ne tik švęsti gyvenimą, bet ir leisti gyventi kitam, puoselėjant gyvybę ir neužkertant kelio jai atsirasti.

... mūsų darbeliai :)





Ačiū Mamai Ilmai už idėją bei pagalbą ją įgyvendinant.. :)

MININT NEGIMUSIO KŪDIKIO DIENĄ








Lapkričio 23 d.
Klaipėdos dekanato šeimos centras, siekdamas simboliais išreikšti žmonijos naikinimąsi, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje išstatė meninę kompoziciją „TUŠČIA VYGĖ“ (už šį eksponatą esame dėkingi Mažosios Lietuvos istorijos muziejui)..T.p. pakabintas paveikslas, skirtas Negimusiam kūdikiui. Jį sukūrė moteris, gedinti savo negimusio kūdikio.Šv. Mišios buvo aukojamos už negimusius kūdikius ir jų netektį išgyvenančius tėvus, dėl nėštumo abejojančias šeimas. Pamokslo metu kun. Algirdas Lukšas jautriai prabilo negimusio kūdikio mintimis, ragindamas drąsiai apsispręsti už gyvybę ir drąsinti dvejojančius.Po šv. Mišių savo praktine patirtimi dalinosi Šeimos centro savanorė Daiva Lubienė, kuri Kretingos socialinių paslaugų centre veda meno terapijos užsiėmimus moterims, išgyvenančioms poabortinį sindromą.

"Ožiukų" varymo metodikos