Maldos pusryčiai su meru

Paskutinį balandžio šeštadienį į viešbučio „Europa City Aurora“ salę tretiesiems Klaipėdos bendruomenės maldos susirinko skirtingų pažiūrų ir konfesijų žmonės – bažnyčių atstovai, politikai, verslininkai, teisėsaugininkai ir teisėtvarkininkai, medikai, pedagogai, jaunimas.

Šiemetinių maldos pusryčių tema – „Šeima – dvasingumo, socialumo ir atsakomybės mokykla“. Susirinkusieji išklausė net tris pranešimus šia tema: „Santuokos prasmė – ne tai, ką manome“, „Auklėjimo ataskaita: kiek atsakinga yra šeima visuomenės ir Dievo akivaizdoje“, „Kad išaugtų sparnai, reikalingos šaknys“. Juos skaitė pastorius, Šeimos centro  savanorė Vilniaus universiteto Filologijos fakukteto studentė iš aštuonių vaikų šeimos ir LCC tarptautinio universiteto dėstytojos.
Jaukus renginys truko pustrečios valandos. Tarp pranešimų skambėjo muzikiniai kūriniai, buvo skaitomos ištraukos iš Šventojo rašto, atliekamos Marijos Taikos Karalienės parapijos vaikų ir jaunimo chorelio giesmės.

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/maldos-pusryciai-klaipedoje-uztruko-iki-popietes.htm

Karolinos Šiaulytės pranešimas:

„Auklėjimo veiklos ataskaita:  kiek atsakinga yra šeima Dievo ir visuomenės akivaizdoje“

Dažnai tėvai, auklėdami vaikus,  laikosi įsikibę iš kartos į kartą pereinančių įsitikinimų, argumentų, kad „mus taip mokė santvarka“ arba, kad gyvename ne kokiame akmens, bet  XXI a. Tokiu atveju yra atsiskaitoma savo tėvams,  visuomenei, dažnai keistiems įsivaizdavimams ar tokiu būdu bandoma kompensuoti savo nuoskaudas. Tačiau kokią veiklos ataskaitą pateiksime Dievui, stovėdami prie rojaus vartų? Nesu nusiteikusi prieš tradicijas, prieš lankstumą laiko dvasiai ir sutinku, kad kiekviena šeima auklėja savo atžalas tais būdais, kuriuos mato joms geriausius, tačiau sunku kalbėti apie gerą auklėjimą, jei jamenefiguruoja Dievas.

Augu aštuonių vaikų šeimoje. Jau tapo įprasta aplinkinių žmonių nuostaba, kurią dažniausiai lydi klausimai, susiję su materialiais dalykais, tačiau mane pačią labiau stebina tėvų  atsidavimas savo, drįstu tai įvardyti pašaukimui – būti tėvais. Mama sako, jog tikrai pasitaiko momentų, kai ji pagalvoja, „o ką aš dabar veikčiau, jeigu turėčiau vieną ar du vaikus, kurie dabar jau pilnamečiai?“. Neįsivaizduoju namų, spengiančių tyla, neįsivaizduoju šurmulio, mažų kojyčių trepsėjimo, kalėdinių dovanų pakavimo per naktį nebūties. Mama dirba mokytoja, veda sužadėtiniams kursus, tačiau grįžus namo visuomet laukia karšti pietūs, pyragai ir ne rūpesčių iškankintas, bet besišypsantis veidas, dvelkiantis kažkokia nenusakoma vidine ramybe. Lieka laiko išklausyti kiekvieno dienos džiaugsmų, skundų ir prašymų, nueiti su vaikais į biblioteką. Tėtis po ilgos darbo dienos linksmina šeimą savo sąmojais, užsiima su berniukais sporto ir žvejybiniais reikalais.  Tėvai jaunatviški ir labai arti vaikų. Dažnai šeima išvažiuoja kur nors pailsėti, papramogauti. Žinoma, tai ne Kanarų salos – psivaikščiojimai prie jūros, kelionės dviračiais. Šeimos paveikslas neišlieka stabiliai idiliškas: visko pasitaiko. Deja, šiais laikais žmonės stengiasi gyventi taip, kad apeitų sunkumus, tačiau kaip mano mama yra minėjus - kryželio neišvengsi. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jį priima: jei atsukame nugarą ir bėgame nuo savo kryžiaus, jis užkrenta ant mūsų ir skaudžiai prislegia, tačiau jei atsigręžiame į jį ir apkabiname – apkabiname patį Dievą. Kai to išmokstama, gyventi pasidaro kur kas lengviau.

Dievas – jis yra tas, kuris pakviečia visą šeimą susirinkti prie bendro stalo vakarinei maldai – kad ir kartais mieguistai, lydimai krizenimų. Maldos laikas taip pat suteikia progą šeimos nariams pasidalinti savo dienos įspūdžiais.  Sekmadieniais visi dalyvaujame šv. Mišiose. Po šiai dienai akyse stovi bažnyčių freskos, kurios vaikystėj keldavo klausimų apie rojų, pragarą. Ir dabar mano tėvai pasakoja mažiesiems apie tikėjimą, jiedaug klausia, kartais provokuoja.  Prisimenu, būdavo momentų, kuomet pabosdavo kalbosi apie dangiškuosius reikalus , tačiau šiandien. Šiandien džiaugiuosi, kad buvau vedama tikėjimo keliu į tą Dievą, kuris padeda priimti lemtingus sprendimus, Dievą, tapusį mano gyvenimo atrama: guodėju ten, kur , rodos, negali būti paguosta, šaltiniu, kur trošku. Turiu draugų kurie, nors ir neauklėti krikščioniškai, su laiku atrado Dievą patys, tačiau pažįstu ir nemažai tokių, bandydami numalšinti tą neįvardijamą kažko ilgesį, nuklysta iki Rytų religijų arba  apskritai atmeta Dievą. Nuostabu yra, jei žmogus pats atranda kelią, bet yra labai svarbu, kad būtų kas parodytų, kurį kelią pasirinkti.

Augdamas didelėje šeimoje, kurios nariai visi yra be galo skirtingi tiek pomėgiais (muzikantai, gamtininkai, dailininkai, matematikai, lnkę į filosfavaimus), tiek charakteriu,  išmoksti, esi priverstas priimti pačius įvairiausius žmones. Išėjus į gyvenimą jau  nebeišgąsdina tas visoks pasaulis. Jo visokumas kartais bando tave nuvesti ne tais keliais, tačiau nesėkmingai, jei auklėjimo metu buvo padėti tokie vertybiniai pagrindai, kuriuose figuruoja atsakomybė už savo veiksmus ne tik pasauliui, sau, tėvams, bet ir Dievui. Dabar daug yra kalbama apie atsakomybę, tačiau kaip galima jos tikėtis iš žmogaus, augusio šeimoje, kur ji nebuvo akcentuojama. Nemanau, kad apie atsakomybę apskritai turi būti daug kalbama - ji atsispindi pačioje žmonių elgsenoje.  Jos pradedama mokyits jau  nuo tokių mažų dalykų kaip pasidalijimas kasdieniais buitiniais darbais šeimoje. Visgi, didelėje šeimoje yra labai svarbu tai, kad mes visi vienas kitą auginame. Vyresnieji jaučiasi atsakingi už mažesniuosius. Atsakingi ne tik už tai, kad jie laiku grįžtu ar susitvarkytų kambarį, bet ir kad užaugtų gerais žmonėmis. Mes mažesnisiems esame autoritetai ir tai įpareigoja ne tik juos mokyti, bet ir patiems elgtis atsakingai, galvoti ką kalbi ir ką darai. Žinoma patys pačiausi atsakomybės mokytojai yra mano tėvai, žodžiais ir darbais vienas kitamsir vaikams rodydami svarbiausią savo pasirinkimą – mylėti, kas neįmanoma be atsakomybės ir, aišku, Dievo pagalbos.

Žinau, kad žmonės nesiliaus stebėjęsi, žavėjęsi ar baisėjęsi mūsų šeima. Žinau, kad mūsų kai kurie draugai gali gauti visko, ko panorėję, kai tuo tarpu esame įpratinti dalintis ir atsisakyti kai kurių materialių norų įgyvendinimo. Kartais būdavo labai pikta, kad turiu prižiūrėti mažus vaikus, kai tuo tarpu mano draugai pramogauja. Tačiau šiandien man visa tai atrodo niekų verta  palyginus su ta kasdien išgyvenama didelės šeimos bendrystės dovana. Ir šiandien, nugyvenusi dvidešimt metų, teigiu, kad didžiausia dovana, kurią tėvai gali padovanoti  savo vaikui yra žodžiais ir darbais kasdien skelbiamas tikėjimas į Dievą, kurio žodis yra  aukščiau pasaulio laikinų nuosprendžių, aukščiau pasauliui patogių tiesų savo ne visuomet patogia, bet vienintele tiesa ir aukščiau bet kokios laikų dvasios, nes vienodai fundamentalus visais laikais.