Sidabrinės Astos ir Rimo vestuvės

Šeimos centro savanoriai  Asta ir Rimas, auginantys net aštuonis vaikus, šiandien švenčia sidabrines vestuves.
"Mūsų šeimos tvirtas pamatas iš tikrųjų yra tikėjimas. Tai suartina, atsiranda daugiau atlaidumo, mažiau egoizmo" - apie meilės paslaptis dalinasi sutuoktiniai.
O štai ką apie gausią šeimą sako vyriausioji jų dukra Karolina:
Nors esame tų pačių tėvų vaikai, tačiau visi skirtingi tiek charakteriu, tiek gebėjimais. Tai gyvenimą daro įdomų, nes skirtingų asmenybių, gyvenančių vienoje erdvėje, stebėjimas yra tarsi gyvos psichologijos paskaitos. Būna akimirkų, kai jaučiuosi pavargus nuo mokyklinės rutinos ar melancholijos užklupta. Kai darosi sunku, sprunku į vaikų kambarį, kurio garso takelyje vyrauja krykštavimai ir juokas. Mažieji ne tik padeda užsimiršti, bet ir suteikia progą mintimis sugrįžti į nerūpestingas vaikystės dienas, o kartais ir pasimokyti iš vaikų, kurie pozityvumu uždega užgesusias akis. Be abejo, pasitaiko susipykimo akimirkų, bet tais momentais susimąstai apie gyvenimą be brolių, be seserų ir pajunti, kaip pagaugais išberia odą bei sudrėksta akys, nes kiekvienas brolis ir sesė yra palikę manyje po dalelę savęs. Vyriausias brolis studijuoja uosto inžineriją, aš myliu literatūra, jaunesnysis brolis yra atsidavęs muzikai, todėl namie netrūksta gyvos muzikos koncertų. Mūsų šeimoje būdingos intelektualinės dalybos: nesupranti matematikos – lėk pas Simoną, nori nemokamos privačios fortepijono, klarneto ar gitaros pamokos – tavęs laukia gabusis Martynas, nėra įkvėpimo rašyti rašinio – Karolina tau ne tik padės, bet ir padėkos, kad davei jai kūrybinio darbo.  Mažesnieji broliukai ir sesutės dar yra pradinukai ir darželinukai. Mes – „vyresnėliai“ – mažiesiems esame autoritetas, kas mus įpareigoja elgtis atsakingai, kalbėti, žodžius,juos pasveriant moralinėms svarstyklėms. Tad, augindami vieni kitus, mes  auginame ir savo vidinį pasaulį, bręstame gyvenimui, o didžiausias privalumas yra tas, kad gyvendamas tokioje gausioje šeimoje tu esi tikras, jog niekada nebūsi vienišas.
Daugiau skaitykite http://www.mususeima.lt/lt/straipsniai/auginame_vaikus/renginiai_moksleiviams/rasinys_apdovanotas_uz_literaturiskuma/

http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/klaipedieciai/asta-ir-rimas-siauliai-pas-mus-nekalbadieniu-nebuna/

Šiemet sukako 60 metų nuo tos dienos (1955 lapkričio 23 d.), kada Lietuvoje buvo legalizuotas abortų darymas. Šią dieną minime, kaip Negimusio kūdikio dieną.

Klaipėdos miesto Šeimos Centras, norėdamas pakviesti žmones susimąstyti apie nekaltų kūdikių žudymą, parengė meninę instaliaciją Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, primenančią, jog kiekvienas kūdikis, kiekvienas naujai užmegztas gyvybės daigas yra Dovana. O šventojo Jono Pauliaus II mintimis: „Gyvybė visada yra gėris“ (Evangelium vitae, 34).

Instaliacija sudaryta iš dviejų dalių.

Pirmoji dalis, įrengta prie šv. Kryžiaus altoriaus, vaizduojančio kryžiaus ir atperkančiojo Jėzaus kančios veiksmo pergalę prieš septynias didžiąsias nuodėmes, šalia kurių prisideda ir nekaltų kūdikių nužudymas. Tarp daugybės gražiai supakuotų dovanų, sudėtų aplink altorių, viena dovana nesupakuota, negraži. Ant jos užrašas: „Negimusiam kūdikiui“. Mums tai priminimas apie kūdikį – dovaną, kuri nebuvo priimta, nebuvo laukta.

Antroji meninės instaliacijos dalis – prie centrinio šv. Mišių altoriaus. Kūdikis, gulintis vežimėlyje, jo lovytė. Tai mums primena, jog per Dievo malonę ateina ir gyvybės dovana, kurią mes priimame.

Sąšaukoje tarp šių dviejų meninės instaliacijos dalių matyti, jog kaip per nuodėmę ateina mirtis, taip per malonę, per tiesos priėmimą ateina gyvenimas, ateina gyvybė.

Šv. Mišių metu buvo meldžiamasi ne tik prisimenant negimusiuosius, bet ypač už tuos, kurie šį naikinantį veiksmą pasirenka atlikti, ar jau atliko. Už moteris, kurios patirdamos įvairų aplinkos spaudimą, artimųjų nepritarimą naujos gyvybės atsiradimui ar pačios dėl pragmatinių, egoistinių sumetimų pasirenka aborto kelią. Už medikus, ginekologus, kurie gyvendami šiandieniniame pasaulyje, dažnai yra priverčiami daryti abortus, o jų laisvę neatlikti šio veiksmo riboja valstybės ar ligoninių vyresnybės požiūris. Už tėvus, kurie netgi gyvendami šeimoje nesužino apie tokį savo žmonos sprendimą ir taip iš jų atimama teisė tapti tėvu. Už tuos, kurie dėl sunkios ekonominės padėties renkasi abortą. Už poabortinį sindromą išgyvenančias moteris ir vyrus. Už šeimas, netekusias kūdikių dėl persileidimo ir visus netekties skausmą išgyvenančius asmenis.

Parengė kun. Andrius Vaitkevičius