Kokie reikalavimai keliami sėkmingos santuokos partneriui gali atskleisti šio humoristinio atspalvio skelbimo turinys:
„Ieškome atsakingo asmens (vyro arba moters) visą gyvenimą trunkančioms pareigoms užimti. Kandidatai turi būti pasiruošę dirbti 24 val. per parą 7 dienas per savaitę. Atostogos ar poilsio valandos iš anksto nenumatomos. Praverstų taisyklingos mitybos, sveikatos priežiūros, auklėjimo, vaikų psichologijos ir namų ūkio žinios. Darbo patirtis šioje srityje nebūtina. Jokios kvalifikacinės kategorijos nesuteikiamos. Reikia būti maloniam, švelniam, kantriam, energingam, mokėti mylėti, turėti humoro jausmą. Už šį darbą nemokama“.
Įžengti į santuokinio pašaukimo kelią, reiškia išmokti santuokoje mylėti diena iš dienos, metai iš metų, mylėti siela ir kūnu. Kaip tik tokios meilės Jums reikia, kad vedybos išlaikytų visą gyvenimą trunkantį bandymą (Jonas Paulius II).
Klaidingos atleidimo sampratos arba kas nėra atleidimas
Klaidingos atleidimo sampratos arba kas nėra atleidimas
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
1. Atleisti - tai nėra užmiršti. Dažnai mums sako; „Pamiršk visa tai". Klaidinga užmarštį laikyti atlaidumo įrodymu. Atleidimas padeda atminčiai išgyti. Jei pamirštame neatleidę - turime neužgydytą žaizdą ir nežinome, kaip ją gydyti.Turime išmokti atleisti, bet neužmiršti.
2. Atleisti - tai nėra neigti. Kol nepripažinsime, kad esame įžeisti, negalime atleisti. Po skaudaus smūgio tarsi apsivelkame šarvus, saugančius nuo kančios ir emocijų. Nenorime pripažinti, kad įžeidimas mus skaudžiai palietė.
3. Atleisti nereiškia, kad gyvenimas, santykiai vėl taps tokiais pat, kaip anksčiau. Jei geras draugas įskaudino, apgavo, išdavė, mums atrodo, kad negalime jam atleisti, nes negalime vėl tapti tokiais pat draugais, kaip iki tol. Klaidinga manyti, kad atleidus santykiai su skaudintoju bus tokie pat, kaip anksčiau. Dažnai išsiaiškinus skriaudas ir nesusipratimus santykiai tampa daug
artimesni. Kitu atveju jie gerokai atšąla.
4. Atleisti - tai nėra atsisakyti savo teisių, savo orumo. Kartais mums atrodo, kad neteisinga atleisti žudikams ir kitiems dideliems nusikaltėliams. Atleisti - tai nereiškia pritarti tam blogam elgesiui ir ateityje nekovoti už savo teises, nesaugoti savęs ir savo orumo.
5. Atleisti kitam - tai nėra išteisinti skriaudėją. Kartais girdime: „Atleidžiu jam, nes ne jo kaltė". Jei mes ieškotume pretekstų kultūroje, auklėjime, šeimos tradicijose, niekada nebūtų niekas kaltas. Mes esame atsakingi už savo elgesį ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Atleisti nėra pateisinti.
6. Atleidimas nėra moralinio pranašumo įrodymas. Toks atlaidumas - aukščiausio laipsnio arogancija. Taip bandome apsiginti nuo gėdos ir neigimo, bandome savo pažeminimą pridengti kilnaus ir gailestingo žmogaus pranašumu.
7. Atleisti - tai nėra savo atsakomybę suversti Dievui. Kartais girdime, kad savo skriaudėjus ir skriaudas atiduokime Dievui, nes tik Dievas moka atleisti.Tikrai, Dievas visada mums atleidžia, tačiau atleisti turime išmokti ir mes - žmonės.
8. Atleidimui neužtenka vien valios. Esame patyrę, kad pvz., mokytojai ar tėvai atskyrę du besimušančius liepia jiems atsiprašyti, nekreipdami dėmesio į jų jausmus. Tai nėra atleidimas. Tai yra atsiprašymas. Toks per ankstyvas atsiprašymas gali paskatinti mus apsimetinėti.
9. Negalima atleisti per prievartą. Arba atleidimas egzistuoja laisva valia, arba jo nėra. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" galima būtų perfrazuoti „Atleisk mums mūsų kaltes, kad ir mes galėtume atleisti savo kaltininkams". Atleidimui reikia laiko ir negali nei savęs, nei kito žmogaus paskubinti tame kelyje.
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
1. Atleisti - tai nėra užmiršti. Dažnai mums sako; „Pamiršk visa tai". Klaidinga užmarštį laikyti atlaidumo įrodymu. Atleidimas padeda atminčiai išgyti. Jei pamirštame neatleidę - turime neužgydytą žaizdą ir nežinome, kaip ją gydyti.Turime išmokti atleisti, bet neužmiršti.
2. Atleisti - tai nėra neigti. Kol nepripažinsime, kad esame įžeisti, negalime atleisti. Po skaudaus smūgio tarsi apsivelkame šarvus, saugančius nuo kančios ir emocijų. Nenorime pripažinti, kad įžeidimas mus skaudžiai palietė.
3. Atleisti nereiškia, kad gyvenimas, santykiai vėl taps tokiais pat, kaip anksčiau. Jei geras draugas įskaudino, apgavo, išdavė, mums atrodo, kad negalime jam atleisti, nes negalime vėl tapti tokiais pat draugais, kaip iki tol. Klaidinga manyti, kad atleidus santykiai su skaudintoju bus tokie pat, kaip anksčiau. Dažnai išsiaiškinus skriaudas ir nesusipratimus santykiai tampa daug
artimesni. Kitu atveju jie gerokai atšąla.
4. Atleisti - tai nėra atsisakyti savo teisių, savo orumo. Kartais mums atrodo, kad neteisinga atleisti žudikams ir kitiems dideliems nusikaltėliams. Atleisti - tai nereiškia pritarti tam blogam elgesiui ir ateityje nekovoti už savo teises, nesaugoti savęs ir savo orumo.
5. Atleisti kitam - tai nėra išteisinti skriaudėją. Kartais girdime: „Atleidžiu jam, nes ne jo kaltė". Jei mes ieškotume pretekstų kultūroje, auklėjime, šeimos tradicijose, niekada nebūtų niekas kaltas. Mes esame atsakingi už savo elgesį ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Atleisti nėra pateisinti.
6. Atleidimas nėra moralinio pranašumo įrodymas. Toks atlaidumas - aukščiausio laipsnio arogancija. Taip bandome apsiginti nuo gėdos ir neigimo, bandome savo pažeminimą pridengti kilnaus ir gailestingo žmogaus pranašumu.
7. Atleisti - tai nėra savo atsakomybę suversti Dievui. Kartais girdime, kad savo skriaudėjus ir skriaudas atiduokime Dievui, nes tik Dievas moka atleisti.Tikrai, Dievas visada mums atleidžia, tačiau atleisti turime išmokti ir mes - žmonės.
8. Atleidimui neužtenka vien valios. Esame patyrę, kad pvz., mokytojai ar tėvai atskyrę du besimušančius liepia jiems atsiprašyti, nekreipdami dėmesio į jų jausmus. Tai nėra atleidimas. Tai yra atsiprašymas. Toks per ankstyvas atsiprašymas gali paskatinti mus apsimetinėti.
9. Negalima atleisti per prievartą. Arba atleidimas egzistuoja laisva valia, arba jo nėra. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" galima būtų perfrazuoti „Atleisk mums mūsų kaltes, kad ir mes galėtume atleisti savo kaltininkams". Atleidimui reikia laiko ir negali nei savęs, nei kito žmogaus paskubinti tame kelyje.
Atleidimo žingsniai
Atleidimo žingsniai
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
Norėdami atleisti, turime pereiti šiuos žingsnius:
1. Ryžtis nekeršyti ir nebeleisti savęs įžeidinėti. Nepajėgiame pasakyti įžeidėjui savo jausmų ir kaip tai mus palietė, todėl trokštame jam keršto. Tai neteisinga. Kerštas mus nukelia į praeitį. Tam panaudojamas visas dėmesys ir energija. Nebėra ateities planų ir dabarties. Jei kerštas įvyktų jaustumėme kaltės jausmą ir baimę, kad mes turime išmokti neleisti savęs įžeidinėti, kitiems blogai elgtis su mumis. Kartais turime kreiptis pagalbos į kitus žmones ar net į teisėsaugos institucijas.
2. Suvokti savo nuoskaudą ir silpnumą. Pripažinti savo nuoskaudą ir silpnumą nėra lengva. Tam priešinasi mūsų emocijos ir protas, veikia visas mechanizmas, tačiau tik pripažinę savo nuoskaudas galėsime jas atleisti.
3. Pasidalyti savo nuoskauda su kuo nors. Jei niekam nepapasakosime kaip mus įskaudino, jausimės vieniši ir nelaimingi. Dalydamiesi su išklausančiu žmogumi jaučiame, kad esame suprasti, galime pamatyti situaciją tarsi iš šalies. Dar geriau dalytis savo nuoskaudomis su skriaudiku, tačiau tai ne visuomet įmanoma.
4. Suprasti savo praradimus ir nusivylimus, kad galėtume dėl to liūdėti. Verta pamąstyti, kokį nuostolį mums atnešė blogas elgesys? Ką mes praradome? Neatradę nuostolių, negalėsime gedėti ,pergyventi dėl jų.
5. Pripažinti savo pyktį ir norą keršyti. Slepiamo pykčio padariniai yra tiesiog pragaištingi -galima net susirgti. Pyktis savaime nėra blogas. Panaudojamas geram, jis tarnauja žmogiškų ryšių tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų ir t.t. funkcionavimui. Vieni bijo pykti, nes yra tvirtai įsitikinę, kad pykti yra blogai, kiti - naudoja pyktį savo vertei įrodyti (viešai ir garsiai dėsto savo nuoskaudas, nekreipdami dėmesio į kitus). Tik taip jie jaučiasi orūs ir vertingi. Svarbu išmokti pyktį valdyti.
6. Atleisti sau. Kad galėtume sau atleisti, o tai nėra labai paprasta, turime suprasti, kad pykstame ant savęs, save neigiame. Svarbu pergalvoti, kodėl mus taip paveikė skriaudikas. Ar tai mūsų puikybė, ar pasirodė pamirštos žaizdos? Norint atleisti, svarbu labiau save pamilti.
7. Pradėti suprasti savo skriaudiką. Reikia pabandyti į įvykį pažvelgti iš skriaudiko taško, pabandyti jį suprasti. Suprasti, tai nustoti jį smerkti, tai - suprasti jo vertę ir orumą. Tačiau tai nereiškia jį pateisinti.
8. Suteikti nuoskaudai prasmę. Svarbu suvokti, ką iš to išmokome, kuo svarbi mums ši patirtis?Nuoskauda veda į savęs pažinimą. Ji mus moko ir ugdo.
9. Suvokti, kad esi vertas atleidimo ir kad tau atleista. Ir patys esame ne kartą panašiai pasielgę, kaip skriaudikas, tačiau mums buvo atleista. Mums praeityje ne kartą buvo atleistos nuodėmės. Jei negalime priimti atleidimo, negalime ir kitiems atleisti. Yra manančių, kad jų ydos tokios didelės, kad atleisti jų neįmanoma. Yra netikinčių meilės nesavanaudiškumu, kurie mano, kad už viską tenka mokėti. Yra žmonių, kurie nejaučia jokios kaltės. Yra žmonių, kurie kaltę suvokia kaip psichologinį trūkumą, todėl ją atmeta ir neigia. Tačiau, kad galėtume kitiems atleisti, turime gebėti priimti atleidimą iš Dievo ir žmonių.
10. Nustoti stengtis atleisti. Ateina laikas, kai pastangos atleisti tik trukdo. Atleidimui reikia laiko.
11. Atsiverti atleidimo malonei. Gera suvokti, kad Dievas nėra teisėjas, kad jis viską atleidžiantis Dievas. Menkas mūsų gebėjimas atleisti neriboja Dievo meilės. Atleisdami mes mokomės mylėti(panašėjame į Dievą).
12. Nuspręsti nutraukti bendravimą ar jį atnaujinti. Jau kalbėjome apie tai, kad nuoskaudų išsiaiškinimas veda į gilesnį vienas kito pažinimą. Tačiau yra atvejų, kai tolesnis bendravimas neįmanomas. Tuo atveju bendravimą tenka nutraukti.
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
Norėdami atleisti, turime pereiti šiuos žingsnius:
1. Ryžtis nekeršyti ir nebeleisti savęs įžeidinėti. Nepajėgiame pasakyti įžeidėjui savo jausmų ir kaip tai mus palietė, todėl trokštame jam keršto. Tai neteisinga. Kerštas mus nukelia į praeitį. Tam panaudojamas visas dėmesys ir energija. Nebėra ateities planų ir dabarties. Jei kerštas įvyktų jaustumėme kaltės jausmą ir baimę, kad mes turime išmokti neleisti savęs įžeidinėti, kitiems blogai elgtis su mumis. Kartais turime kreiptis pagalbos į kitus žmones ar net į teisėsaugos institucijas.
2. Suvokti savo nuoskaudą ir silpnumą. Pripažinti savo nuoskaudą ir silpnumą nėra lengva. Tam priešinasi mūsų emocijos ir protas, veikia visas mechanizmas, tačiau tik pripažinę savo nuoskaudas galėsime jas atleisti.
3. Pasidalyti savo nuoskauda su kuo nors. Jei niekam nepapasakosime kaip mus įskaudino, jausimės vieniši ir nelaimingi. Dalydamiesi su išklausančiu žmogumi jaučiame, kad esame suprasti, galime pamatyti situaciją tarsi iš šalies. Dar geriau dalytis savo nuoskaudomis su skriaudiku, tačiau tai ne visuomet įmanoma.
4. Suprasti savo praradimus ir nusivylimus, kad galėtume dėl to liūdėti. Verta pamąstyti, kokį nuostolį mums atnešė blogas elgesys? Ką mes praradome? Neatradę nuostolių, negalėsime gedėti ,pergyventi dėl jų.
5. Pripažinti savo pyktį ir norą keršyti. Slepiamo pykčio padariniai yra tiesiog pragaištingi -galima net susirgti. Pyktis savaime nėra blogas. Panaudojamas geram, jis tarnauja žmogiškų ryšių tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų ir t.t. funkcionavimui. Vieni bijo pykti, nes yra tvirtai įsitikinę, kad pykti yra blogai, kiti - naudoja pyktį savo vertei įrodyti (viešai ir garsiai dėsto savo nuoskaudas, nekreipdami dėmesio į kitus). Tik taip jie jaučiasi orūs ir vertingi. Svarbu išmokti pyktį valdyti.
6. Atleisti sau. Kad galėtume sau atleisti, o tai nėra labai paprasta, turime suprasti, kad pykstame ant savęs, save neigiame. Svarbu pergalvoti, kodėl mus taip paveikė skriaudikas. Ar tai mūsų puikybė, ar pasirodė pamirštos žaizdos? Norint atleisti, svarbu labiau save pamilti.
7. Pradėti suprasti savo skriaudiką. Reikia pabandyti į įvykį pažvelgti iš skriaudiko taško, pabandyti jį suprasti. Suprasti, tai nustoti jį smerkti, tai - suprasti jo vertę ir orumą. Tačiau tai nereiškia jį pateisinti.
8. Suteikti nuoskaudai prasmę. Svarbu suvokti, ką iš to išmokome, kuo svarbi mums ši patirtis?Nuoskauda veda į savęs pažinimą. Ji mus moko ir ugdo.
9. Suvokti, kad esi vertas atleidimo ir kad tau atleista. Ir patys esame ne kartą panašiai pasielgę, kaip skriaudikas, tačiau mums buvo atleista. Mums praeityje ne kartą buvo atleistos nuodėmės. Jei negalime priimti atleidimo, negalime ir kitiems atleisti. Yra manančių, kad jų ydos tokios didelės, kad atleisti jų neįmanoma. Yra netikinčių meilės nesavanaudiškumu, kurie mano, kad už viską tenka mokėti. Yra žmonių, kurie nejaučia jokios kaltės. Yra žmonių, kurie kaltę suvokia kaip psichologinį trūkumą, todėl ją atmeta ir neigia. Tačiau, kad galėtume kitiems atleisti, turime gebėti priimti atleidimą iš Dievo ir žmonių.
10. Nustoti stengtis atleisti. Ateina laikas, kai pastangos atleisti tik trukdo. Atleidimui reikia laiko.
11. Atsiverti atleidimo malonei. Gera suvokti, kad Dievas nėra teisėjas, kad jis viską atleidžiantis Dievas. Menkas mūsų gebėjimas atleisti neriboja Dievo meilės. Atleisdami mes mokomės mylėti(panašėjame į Dievą).
12. Nuspręsti nutraukti bendravimą ar jį atnaujinti. Jau kalbėjome apie tai, kad nuoskaudų išsiaiškinimas veda į gilesnį vienas kito pažinimą. Tačiau yra atvejų, kai tolesnis bendravimas neįmanomas. Tuo atveju bendravimą tenka nutraukti.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)