Atleidimo žingsniai

Atleidimo žingsniai
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
Norėdami atleisti, turime pereiti šiuos žingsnius:
1. Ryžtis nekeršyti ir nebeleisti savęs įžeidinėti. Nepajėgiame pasakyti įžeidėjui savo jausmų ir kaip tai mus palietė, todėl trokštame jam keršto. Tai neteisinga. Kerštas mus nukelia į praeitį. Tam panaudojamas visas dėmesys ir energija. Nebėra ateities planų ir dabarties. Jei kerštas įvyktų jaustumėme kaltės jausmą ir baimę, kad mes turime išmokti neleisti savęs įžeidinėti, kitiems blogai elgtis su mumis. Kartais turime kreiptis pagalbos į kitus žmones ar net į teisėsaugos institucijas.
2. Suvokti savo nuoskaudą ir silpnumą. Pripažinti savo nuoskaudą ir silpnumą nėra lengva. Tam priešinasi mūsų emocijos ir protas, veikia visas mechanizmas, tačiau tik pripažinę savo nuoskaudas galėsime jas atleisti.
3. Pasidalyti savo nuoskauda su kuo nors. Jei niekam nepapasakosime kaip mus įskaudino, jausimės vieniši ir nelaimingi. Dalydamiesi su išklausančiu žmogumi jaučiame, kad esame suprasti, galime pamatyti situaciją tarsi iš šalies. Dar geriau dalytis savo nuoskaudomis su skriaudiku, tačiau tai ne visuomet įmanoma.
4. Suprasti savo praradimus ir nusivylimus, kad galėtume dėl to liūdėti. Verta pamąstyti, kokį nuostolį mums atnešė blogas elgesys? Ką mes praradome? Neatradę nuostolių, negalėsime gedėti ,pergyventi dėl jų.
5. Pripažinti savo pyktį ir norą keršyti. Slepiamo pykčio padariniai yra tiesiog pragaištingi -galima net susirgti. Pyktis savaime nėra blogas. Panaudojamas geram, jis tarnauja žmogiškų ryšių tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų ir t.t. funkcionavimui. Vieni bijo pykti, nes yra tvirtai įsitikinę, kad pykti yra blogai, kiti - naudoja pyktį savo vertei įrodyti (viešai ir garsiai dėsto savo nuoskaudas, nekreipdami dėmesio į kitus). Tik taip jie jaučiasi orūs ir vertingi. Svarbu išmokti pyktį valdyti.
6. Atleisti sau. Kad galėtume sau atleisti, o tai nėra labai paprasta, turime suprasti, kad pykstame ant savęs, save neigiame. Svarbu pergalvoti, kodėl mus taip paveikė skriaudikas. Ar tai mūsų puikybė, ar pasirodė pamirštos žaizdos? Norint atleisti, svarbu labiau save pamilti.
7. Pradėti suprasti savo skriaudiką. Reikia pabandyti į įvykį pažvelgti iš skriaudiko taško, pabandyti jį suprasti. Suprasti, tai nustoti jį smerkti, tai - suprasti jo vertę ir orumą. Tačiau tai nereiškia jį pateisinti.
8. Suteikti nuoskaudai prasmę. Svarbu suvokti, ką iš to išmokome, kuo svarbi mums ši patirtis?Nuoskauda veda į savęs pažinimą. Ji mus moko ir ugdo.
9. Suvokti, kad esi vertas atleidimo ir kad tau atleista. Ir patys esame ne kartą panašiai pasielgę, kaip skriaudikas, tačiau mums buvo atleista. Mums praeityje ne kartą buvo atleistos nuodėmės. Jei negalime priimti atleidimo, negalime ir kitiems atleisti. Yra manančių, kad jų ydos tokios didelės, kad atleisti jų neįmanoma. Yra netikinčių meilės nesavanaudiškumu, kurie mano, kad už viską tenka mokėti. Yra žmonių, kurie nejaučia jokios kaltės. Yra žmonių, kurie kaltę suvokia kaip psichologinį trūkumą, todėl ją atmeta ir neigia. Tačiau, kad galėtume kitiems atleisti, turime  gebėti priimti atleidimą iš Dievo ir žmonių.
10. Nustoti stengtis atleisti. Ateina laikas, kai pastangos atleisti tik trukdo. Atleidimui reikia laiko.
11. Atsiverti atleidimo malonei. Gera suvokti, kad Dievas nėra teisėjas, kad jis viską atleidžiantis Dievas. Menkas mūsų gebėjimas atleisti neriboja Dievo meilės. Atleisdami mes mokomės mylėti(panašėjame į Dievą).
12. Nuspręsti nutraukti bendravimą ar jį atnaujinti. Jau kalbėjome apie tai, kad nuoskaudų išsiaiškinimas veda į gilesnį vienas kito pažinimą. Tačiau yra atvejų, kai tolesnis bendravimas neįmanomas. Tuo atveju bendravimą tenka nutraukti.