Klaidingos atleidimo sampratos arba kas nėra atleidimas

Klaidingos atleidimo sampratos arba kas nėra atleidimas
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
1. Atleisti - tai nėra užmiršti. Dažnai mums sako; „Pamiršk visa tai". Klaidinga užmarštį laikyti atlaidumo įrodymu. Atleidimas padeda atminčiai išgyti. Jei pamirštame neatleidę - turime neužgydytą žaizdą ir nežinome, kaip ją gydyti.Turime išmokti atleisti, bet neužmiršti.
2. Atleisti - tai nėra neigti. Kol nepripažinsime, kad esame įžeisti, negalime atleisti. Po skaudaus smūgio tarsi apsivelkame šarvus, saugančius nuo kančios ir emocijų. Nenorime pripažinti, kad įžeidimas mus skaudžiai palietė.
3. Atleisti nereiškia, kad gyvenimas, santykiai vėl taps tokiais pat, kaip anksčiau. Jei geras draugas įskaudino, apgavo, išdavė, mums atrodo, kad negalime jam atleisti, nes negalime vėl tapti tokiais pat draugais, kaip iki tol. Klaidinga manyti, kad atleidus santykiai su skaudintoju bus tokie pat, kaip anksčiau. Dažnai išsiaiškinus skriaudas ir nesusipratimus santykiai tampa daug
artimesni. Kitu atveju jie gerokai atšąla.
4. Atleisti - tai nėra atsisakyti savo teisių, savo orumo. Kartais mums atrodo, kad neteisinga atleisti žudikams ir kitiems dideliems nusikaltėliams. Atleisti - tai nereiškia pritarti tam blogam elgesiui ir ateityje nekovoti už savo teises, nesaugoti savęs ir savo orumo.
5. Atleisti kitam - tai nėra išteisinti skriaudėją. Kartais girdime: „Atleidžiu jam, nes ne jo kaltė". Jei mes ieškotume pretekstų kultūroje, auklėjime, šeimos tradicijose, niekada nebūtų niekas kaltas. Mes esame atsakingi už savo elgesį ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Atleisti nėra pateisinti.
6. Atleidimas nėra moralinio pranašumo įrodymas. Toks atlaidumas - aukščiausio laipsnio arogancija. Taip bandome apsiginti nuo gėdos ir neigimo, bandome savo pažeminimą pridengti kilnaus ir gailestingo žmogaus pranašumu.
7. Atleisti - tai nėra savo atsakomybę suversti Dievui. Kartais girdime, kad savo skriaudėjus ir skriaudas atiduokime Dievui, nes tik Dievas moka atleisti.Tikrai, Dievas visada mums atleidžia, tačiau atleisti turime išmokti ir mes - žmonės.
8. Atleidimui neužtenka vien valios. Esame patyrę, kad pvz., mokytojai ar tėvai atskyrę du besimušančius liepia jiems atsiprašyti, nekreipdami dėmesio į jų jausmus. Tai nėra atleidimas. Tai yra atsiprašymas. Toks per ankstyvas atsiprašymas gali paskatinti mus apsimetinėti.
9. Negalima atleisti per prievartą. Arba atleidimas egzistuoja laisva valia, arba jo nėra. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" galima būtų perfrazuoti „Atleisk mums mūsų kaltes, kad ir mes galėtume atleisti savo kaltininkams". Atleidimui reikia laiko ir negali nei savęs, nei kito žmogaus paskubinti tame kelyje.