Šeimų Sinodas Vatikane
Popiežius Pranciškus,
vos tik buvo išrinktas eiti šią tarnystę, paskelbė, jog jo pontifikato
pagrindiniu rūpesčiu taps šeima. Tad šventojo Tėvo rūpesčiu jau prasidėjęs
visuotinės Katalikų Bažnyčios Sinodas pradėjo spręsti šiandieninius klausimus
susijusius su šeimos problematika.
Kad šeimos institutą
reikia permąstyti naujai, liudija pats socialinis žmonių gyvenimas, kada Vakarietiškos
kultūros pasaulyje be galo aukštas skyrybų skaičius (pvz. Lietuvoje
statistiškai beveik 50 procentų sudariusiųjų santuoką išsiskiria), kada
šeimose, nors ir sudarydami bažnytinę santuoką, sutuoktiniai negyvena
katalikiškai, nepraktikuoja tikėjimo, neina sakramentų, neauklėja katalikiškai
vaikų, intymiame gyvenime nesivadovauja natūralaus planavimo principu ir t.t.
Problemų gausą padidina ir tai, kad Vatikano II susirinkimo metu šios problemos
dar nebuvo taip aiškiai visuomenėje iškilusios. Vatikano II susirinkimas
baigėsi keletą metų prieš taip vadinamąją seksualinę revoliuciją, įvykusią 1969
m. Tad natūralu, jog susirinkimo dokumentuose neatsakoma į problemas, atneštas
jau po šio socialinio, technologinio, farmacinio perversmo. Abortų
legalizavimas, kontracepcijos išplitimas, gyvenimo be įsipareigojimų, vienišų
motinų padaugėjimas, tėvo išnykimas iš vaiko gyvenimo, lytiškai plintančių ligų
pagausėjimas geometrinės progresijos seka, tėvų autoriteto sumenkėjimas,
moralinių principų nebuvimas, psichologinių problemų pagausėjimas ir dar
daugybę kitų problemų galėtumėme vardinti, kurios tiesiogiai susijusios su
šeimos instituto sumenkinimu.
Žinoma, seksualinė
revoliucija yra tarsi aiški takoskyra, tarp daugybę amžių egzistavusio patriarchalinio šeimos modelio (pagal jį
vyras suvokiamas kaip duonpelnys, o moteris kaip vaikų augintoja ir namų ūkio
prižiūrėtoja) griūties ir naujojo modelio – įvairialypio ir neaiškaus – formavimosi
proceso besitęsiančio iki mūsų dienų. Bažnyčios bandymas reaguoti į tokius
staigius pasikeitimus buvo tam tikrų dokumentų parengimas: Vatikano II
susirinkimas ir Gaudium et spes apibrėžė
šeimą, kaip vyrą ir moterį gyvenančius bendrystėje, ugdančius ir auklėjančius
savo vaikus, Pauliaus VI enciklika Humanae
Vitae nagrinėja tėvystės esmę, Jono Pauliaus II Familiaris consortio kviečia apmąstyti kiekvieno šeimos nario
atsakomybės svarbą, Popiežiškosios Šeimos Tarybos parengtos įvairios
instrukcijos, kaip rengti santuokos sakramentui, Vademecum, skirtas vedybinio gyvenimo moraliniams klausimams.
Taigi, bažnyčia eina su
laiku ir nuolat bando atsiliepti į žmonių kasdieninio gyvenimo aktualijas. Bet,
deja, masių kultūroje gyvenančiam žmogui ne taip lengva susigaudyti tarp
daugybės jam pateikiamos informacijos. Būtent dėl to, ypač jaunas žmogus taip
dažnai pasirenka ne atsakomybės kelią, kuris nuveda į žmogiškojo gyvenimo
prasmės pilnatvę, bet į visuomenėje ir masinio informavimo priemonėse
vaizduojamo „laimingo žmogaus“ gyvenimo modelį, kuris dažnai yra tik
savigriovos ir įvairių psicho–sociologinių, moralinių, šeiminių problemų
šaltinis.
Bažnyčia suvokdama visą
šią problematiką, jau užaugus dviem kartoms po seksualinės revoliucijos, nori
imtis aktyvių priemonių, tam, kad sustiprinti šeimos institutą, kad kiekvienas
atskiras jos narys – tėvas, motina, vaikas – sąmoningai gyventų ir atliktų savo
vaidmenį šeimoje. O tai yra neįmanoma, jei žmogus nesuvokia, kokia apskritai
yra jo funkcija (vaidmuo) šeimoje. S. Belardinelli, Jono Pauliaus II Instituto
Romoje profesorius sako, jog nereikia baimintis ateinančių krizių ar
sugriuvusio patriarchalinio šeimos modelio raudoti. Krizė – tai galimybė
permąstyti ir sustatyti visa į savas vietas. Tad ir šeimos krizė šiandien mums
yra duota, kaip galimybė permąstyti, ką reiškia gyventi šeimoje, kada
postmodernistinis pasaulis gundo gyventi be įsipareigojimo, be šeimos sudarymo
Dievo ir įstatymo akivaizdoje.
Šv. Tėvas Pranciškus
sušaukė visuotinį Katalikų bažnyčios sinodą, tam, kad atsakytų, ko imtis, kad
katalikiška šeima ir apskritai šeima gyvenanti šiandieniniame pasaulyje taptų
tvirtesne, tam kad parengtų naujus nuostatus liečiančius išsiskyrusių ir antrą
kartą ne bažnyčioje sukūrusiųjų šeimą asmenų statusui apibrėžti. Juk daug
žmonių kenčia negalėdami eiti išpažinties ir Komunijos, kada dalyvauja šv.
Mišiose. Nepaisant jų teisinio statuso, liaudyje vadinamo gyvenimo „susidėjus“,
išlieka tikinčiais žmonėmis, kurie turi aukoti savo atribojimą nuo
sakramentinio gyvenimo kenčiančiam Kristui.
Žinoma, prioritetiniu
klausimu tampa tinkamas pasirengimas santuokos sakramentui. Visuomenė, kuri
gyvena pagal romantinės ar trumpalaikės emocinės meilės principus, nesugeba
suvokti, jog meilė, tai įsipareigojimas rūpintis ir mylėti vienas kitą visą
gyvenimą netgi ir pasibaigus romantiškajam „įsimylėjėlių“ laikotarpiui. Labai
tikėtina, kad bus iš pamatų renovuota pasirengimo santuokai programa,
integruojant ją jau ir i pirmosios Komunijos rengimo programą, bei į rengimosi Sutvirtinimo
sakramentui programą. Tikėtina, kad bus patobulinta ir rengimosi šeimai jau
prieš pat santuokos sakramento sudarymą programa. Viso pasaulio vyskupų
konferencijų šeimos sekcijų atstovai jau pripažįsta, kad klaida buvo po
Vatikano II susirinkimo sukoncentruoti visą dėmesį vien tiktai į jaunimo
pastoraciją. Mat jeigu jaunimas gyvena šeimose, kuriose neklesti tikėjimo
dvasia, tas įvairiuose judėjimuose ar organizacijose atgaivintas tikėjimo
laužas vėl greitai užgesinamas, kada gyvenama netikinčioje šeiminėje aplinkoje.
Tad pagrindinis sinodo tikslas: kaip pakeisti visą bažnyčios pastoraciją iš
jaunimo–centriškos į šeimo–centrišką?
Pats sinodas padalytas
į dvi dalis užtruksiančias iš viso du metus. Pirmoji jo dalis baigsis šių metų
spalio mėnesį, antroji jo dalis – 2015 metų spalio mėnesį. Praėjus keletui
mėnesių po sinodo pabaigos, galime tikėtis naujovių liečiančių darbą su
šeimomis, naujų programų, edukacinių ir kognityvinių, pažintinių, pačios
bažnyčios viduje. Žinoma, čia turime atkreipti dėmesį, jog esminių pasikeitimų
liečiančių patį žmogaus statusą šeimoje ar santuokos vienumą bei neišardomumą
neturėtų įvykti, mat tai prieštarautų visai Apreiškimo tiesai apie žmogų ir
vedybinius santykius.
Mes, tikintieji,
melskimės už pasauliečius, mokslininkus, teologus, kunigus, vyskupus,
kardinolus ir šv. Tėvą Pranciškų, kurie turi nuveikti didžiulį darbą tam, kad
išgirstų ir perteiktų ne žmonių, o paties Dievo norą, sukoncentruojant dėmesį į
katalikiškos šeimos tvirtėjimą šiandieninėje visuomenėje. Taip pat, kad sinodas
duotų atsakymus, ką daryti toms šeimos, kurios yra sužeistos skyrybų ar
kamuojamos kitokių negandų: neištikimybės, nebrandos ir t.t.
Melskimės, kad po
sinodo, dvasiškai atgimusios šeimos būtų pavyzdžiu darnaus ir sklandaus
gyvenimo, ne tik šeimoms tikinčiųjų tarpe, bet ir tiems, kurie tikėjimo malonės
dar nėra atradę.
Kun. Andrius
Vaitkevičius