SUŽADĖTINIAMS APIE SANTUOKOS SAKRAMENTĄ

 Santuokos sakramentas yra vienas iš septynių sakramentų, bene pirmasis, kurio Jūs patys sąmoningai (be tėvų aktyvaus dalyvavimo, ne taip kaip Pirmos Komunijos, Susitaikymo sakramento) prašote. Tai yra vienintelis sakramentas, kurį judu teikiate vienas kitam, o kunigas tik palaimina judviejų santuoką Bažnyčios vardu. 
Tai, ko Jūs prašote ir ką gaunate yra dovana. Kadangi ši dovana iš Dievo, ji turi specialų pavadinimą – malonė. Taigi, - Santuokos sakramentas yra nepelnyta malonė. Savo gyvenime Jūs patyrėte menkesnių malonių/dovanų – tėvai nupirko ledų, mokytoja/dėstytoja įvertino aukštesniu balu avansu, viršininkas Kalėdų proga padovanojo visiems dovanų. Taigi, dėl to, kad Jūs tuokiatės, švenčiate savo santuoką – Dievas Jums duoda malonių (dvasinių dovanų), kurių reikia santuokai.
Santuokos sakramentas yra visiškai asmeniška dovana. Kas jame dovanojama? Pirmiausiai judu dovanojate save vienas kitam. Asmeniškesnės dovanos yra neįmanoma sugalvoti – du asmenys dovanoja vienas kitam save (ne kokį automobilį, namą ar milijoną eurų – visi turtai, materialiniai dalykai nublanksta prieš TOKIĄ dovaną)! 
Ar Jūs manote, kad vienas kitą sutikote be jokio Dievo įsikišimo? Gal Dievas šiek tiek pakreipė Jūsų gyvenimus, kad Jūs sutiktumėte vienas kitą?
Negana to, kad vyksta ypatinga garbinga šventė, per kurią Jūs dovanų gaunate sutuoktinį/sutuoktinę, padovanojate save išrinktam žmogui, o Dievas apipila Jus savo malonėmis, Jūs esate dovana kitiems žmonėms. Kaip? Jūsų santuoka yra viltis ir padrąsinimas kitiems žmonėms, kad yra įmanoma amžina meilė, sutarimas arba, bent jau kad įmanoma išgyventi neišsiskyrus. 

Taigi, Santuokos sakramento metu Jūs ir gaunate ir duodate. Negana to Santuokos sakramentas nėra momentinis dalykas, jis tęsiasi visą gyvenimą, tai reiškia, kad tas dovanojimo ir dovanojimosi procesas vyksta nuolat, iki gyvenimo pabaigos. Dievas nuolat teikia reikalingų malonių, o Jūs kasdien kuriate savo šeimą. Ir po kelių metų tikėkitės klausimo iš artimų jaunų žmonių, - ar verta tuoktis Bažnyčioje. Kas mums bus iš to? Ką Jūs iš to gavote?

Santuoka yra slėpinys. Štai kaip apie santuokos slėpinį rašo Kristaus mokinys, apaštalas Paulius laiške Efeziečiams: „Jūs moterys būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, - jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų. 

Jūs vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, - aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi, kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.“ (Ef 5, 22-33)
Malonė per sakramentus teikiama ne vien tik tuo metu, kai jaunieji yra kunigo akivaizdoje. Malonė tada tik pradeda veikti ir lydi visoje bendro gyvenimo kelionėje. Sakramentai pašventina mūsų gyvenimą, tik mums bendradarbiaujant. Tiek Santuokos, tiek Susitaikinimo, tiek Eucharsitijos, tiek kiti sakramentai yra gyvybingi, kai yra dialogas tarp Dievo ir žmonių.
“Kristaus malonė yra nenupelnyta, Dievo teikiama dovana” (KBK 1999)

KLAUSIMAI SUŽADĖTINIAMS

  Jauniesiems užduodami trys klausimai. Pirmąjį klausimą kunigas užduoda kiekvienam atskirai: „Ar esi rimtai apsigalvojęs/-usi, niekieno neverčiamas/-a ir tikrai pasiryžęs/-usi vesti/tekėti šią savo sužadėtinę/-į?" Kunigas šiuo klausimu klausia kiekvieno laisvo sutikimo ir apsisprendimo sudaryti santuoką su būtent tuo asmeniu. Atsakydami „taip” jaunasis ir jaunoji parodo, jog tikrai suvokia, kokį svarbų žingsnį dabar žengia. 
Rimtam apsigalvojimui gali padėti toks klausimas "Ar aš noriu pasenti su šiuo žmogumi?” „Ar noriu su šiuo žmogumi susilaukti vaikų?“ Kas gali versti tuoktis?  Daug kas. Tėvai, sužadėtinis arba sužadėtinė, gailestis, noras padėti, noras nelikti senmerge, senberniu (kad ir geidžiamu), tai, kad laukiatės vaikelio, sunkus sugyvenimas su tėvais, neturėjimas kur gyventi ir pan. Pagalvokite, ar Jūsų nespaudžia jokios aplinkybės, kurioms gal norėtumėte pasipriešinti, bet gal nedrįstate, neturite jėgų, bijote.... Įsiklausykite į savo širdį ir pasitarkite su tais žmonėmis, kuriuos laikote išmintingais.
Į antrąjį klausimą „Ar pažadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?" abu jaunieji atsako kartu „taip” Tai fundamentalus klausimas apie užsibrėžtą ištikimybę vienas kitam. Kas yra visas gyvenimas”? Tai bent jau 40 metų, per kuriuos: gimdysite vaikus, arba negalėsite jų susilaukti, rengsitės gyvenamą būstą, kopsite karjeros laiptais, o gal būsite bedarbiais, mirs tėvai, sirgsite, sensite ir vis geriau pažinsite vienas kitą, ir ... vis labiau pamilsite? 
Jūs nepažadate vienas kitam nuolat jausti malonius jausmus, tačiau pažadate dėti pastangas vienas kitą suprasti, pažinti ir gerbti, t.y. pažadate vienas kitą valingai mylėti.
Trečiasis klausimas: „Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?" Atsakymas „taip” uždeda pareigą priimti visus Dievo duotus vaikus ir atsakingai juos užauginti. Neretai šiedu santuokos tikslai – meilė ir vaikai – yra supriešinami. Senajame Testamente Dievas žadėjo už gerus darbus atsilyginti vaikais. Nieko sau atlyginimas? Kartais žmonės galvoja, kad vaikai kliudytų jų tarpusavio meilei ir stengiasi tam tikrą laiką jų neturėti. Patirtis rodo, kad neilgai tveria dviejų, vien dėl savo malonumo gyvenančių, žmonių sąjunga. Vaikai yra santuokos saugotojai. Jie mus taip pat moko ir auklėja. Pirmiausia jie mus moko nesavanaudiškos meilės. Meilės, kuri tik duoda ir nieko nesiekia atgauti. Meilės, kuri be jokio suinteresuotumo siekia gėrio kitam. Vaikai mus moko pasiaukojimo, susitvardymo, kantrumo. Tik santuokoje Dievas patikėjo tėvams auginti vaikus. Kodėl? Todėl, kad po vieną juos auginti yra labai sunku; neįsipareigojus vaikus auginti taip pat yra labai sunku. Priesaika leidžia dviems suaugusiems žmonėms labiau pasitikėti vienas kitu, sumažina neužtikrintumo įtampą. Beje, niekas nežino kiek vaikų ir kada Dievas Jums pasiryžo patikėti. Todėl, kai Jūs svarstote kiek norite auginti vaikų, ir kada - atminkite, kad vaikų pradėjimas priklauso ne tik nuo Jūsų. 
Visi trys klausimai sudaro Santuokos sakramento esmę, todėl po jų kunigas taria: „Tesuteikia jums Dievas savo malonės, kad tai, ką pažadate būtų jūsų šeimos gyvenimo pagrindas". Santuokos sakramento metu Jūsų ištarti žodžiai (kaip ir visi žodžiai) turi ne tik kuriamąją, bet ir lemtingą galią. Tai yra neatšaukiami žodžiai. Jų negalite po kiek laiko atšaukti, taip kaip neatsiimate dovanotų dovanų, kurių vertė kur kas menkesnė už Jus patį/pačią. Santuokos sakramento metu Jūs dovanojate save.

SANTUOKINĖ PRIESAIKA

  
Po trijų klausimų kunigas kviečia jaunuosius paduoti vienas kitam ranką ir tarti priesaikos žodžius: „Aš, N, imu tave, N, savo žmona/vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikimas/-a: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas." Šia priesaika sužadėtiniai patvirtina, jog nėra gyvenimo situacijos, kuri galėtų juos išskirti. Nuo šiol visus džiaugsmus ir skausmus, vargus ir nelaimes jie sutiks ir išgyvens kartu. Kadangi patirtis byloja, jog tai padaryti labai sunku, jie kreipiasi į Dievą jiems padėti. Priesaikos metu į šią porą pradeda lietis Dievo malonė, kuri nuo šiol juos lydės visų džiaugsmų ir sunkumų metu. Jei sutuoktiniai bus atviri šiai malonei, jie ištverdami visus sunkumus bręs meilėje.