Kun. Andrius Vaitkevičius apie Šeimų Sinodą Vatikane

Šeimų Sinodas Vatikane

Popiežius Pranciškus, vos tik buvo išrinktas eiti šią tarnystę, paskelbė, jog jo pontifikato pagrindiniu rūpesčiu taps šeima. Tad šventojo Tėvo rūpesčiu jau prasidėjęs visuotinės Katalikų Bažnyčios Sinodas pradėjo spręsti šiandieninius klausimus susijusius su šeimos problematika.

Kad šeimos institutą reikia permąstyti naujai, liudija pats socialinis žmonių gyvenimas, kada Vakarietiškos kultūros pasaulyje be galo aukštas skyrybų skaičius (pvz. Lietuvoje statistiškai beveik 50 procentų sudariusiųjų santuoką išsiskiria), kada šeimose, nors ir sudarydami bažnytinę santuoką, sutuoktiniai negyvena katalikiškai, nepraktikuoja tikėjimo, neina sakramentų, neauklėja katalikiškai vaikų, intymiame gyvenime nesivadovauja natūralaus planavimo principu ir t.t. Problemų gausą padidina ir tai, kad Vatikano II susirinkimo metu šios problemos dar nebuvo taip aiškiai visuomenėje iškilusios. Vatikano II susirinkimas baigėsi keletą metų prieš taip vadinamąją seksualinę revoliuciją, įvykusią 1969 m. Tad natūralu, jog susirinkimo dokumentuose neatsakoma į problemas, atneštas jau po šio socialinio, technologinio, farmacinio perversmo. Abortų legalizavimas, kontracepcijos išplitimas, gyvenimo be įsipareigojimų, vienišų motinų padaugėjimas, tėvo išnykimas iš vaiko gyvenimo, lytiškai plintančių ligų pagausėjimas geometrinės progresijos seka, tėvų autoriteto sumenkėjimas, moralinių principų nebuvimas, psichologinių problemų pagausėjimas ir dar daugybę kitų problemų galėtumėme vardinti, kurios tiesiogiai susijusios su šeimos instituto sumenkinimu.

Žinoma, seksualinė revoliucija yra tarsi aiški takoskyra, tarp daugybę amžių egzistavusio patriarchalinio šeimos modelio (pagal jį vyras suvokiamas kaip duonpelnys, o moteris kaip vaikų augintoja ir namų ūkio prižiūrėtoja) griūties ir naujojo modelio – įvairialypio ir neaiškaus – formavimosi proceso besitęsiančio iki mūsų dienų. Bažnyčios bandymas reaguoti į tokius staigius pasikeitimus buvo tam tikrų dokumentų parengimas: Vatikano II susirinkimas ir Gaudium et spes apibrėžė šeimą, kaip vyrą ir moterį gyvenančius bendrystėje, ugdančius ir auklėjančius savo vaikus, Pauliaus VI enciklika Humanae Vitae nagrinėja tėvystės esmę, Jono Pauliaus II Familiaris consortio kviečia apmąstyti kiekvieno šeimos nario atsakomybės svarbą, Popiežiškosios Šeimos Tarybos parengtos įvairios instrukcijos, kaip rengti santuokos sakramentui, Vademecum, skirtas vedybinio gyvenimo moraliniams klausimams.

Taigi, bažnyčia eina su laiku ir nuolat bando atsiliepti į žmonių kasdieninio gyvenimo aktualijas. Bet, deja, masių kultūroje gyvenančiam žmogui ne taip lengva susigaudyti tarp daugybės jam pateikiamos informacijos. Būtent dėl to, ypač jaunas žmogus taip dažnai pasirenka ne atsakomybės kelią, kuris nuveda į žmogiškojo gyvenimo prasmės pilnatvę, bet į visuomenėje ir masinio informavimo priemonėse vaizduojamo „laimingo žmogaus“ gyvenimo modelį, kuris dažnai yra tik savigriovos ir įvairių psicho–sociologinių, moralinių, šeiminių problemų šaltinis.

Bažnyčia suvokdama visą šią problematiką, jau užaugus dviem kartoms po seksualinės revoliucijos, nori imtis aktyvių priemonių, tam, kad sustiprinti šeimos institutą, kad kiekvienas atskiras jos narys – tėvas, motina, vaikas – sąmoningai gyventų ir atliktų savo vaidmenį šeimoje. O tai yra neįmanoma, jei žmogus nesuvokia, kokia apskritai yra jo funkcija (vaidmuo) šeimoje. S. Belardinelli, Jono Pauliaus II Instituto Romoje profesorius sako, jog nereikia baimintis ateinančių krizių ar sugriuvusio patriarchalinio šeimos modelio raudoti. Krizė – tai galimybė permąstyti ir sustatyti visa į savas vietas. Tad ir šeimos krizė šiandien mums yra duota, kaip galimybė permąstyti, ką reiškia gyventi šeimoje, kada postmodernistinis pasaulis gundo gyventi be įsipareigojimo, be šeimos sudarymo Dievo ir įstatymo akivaizdoje.

Šv. Tėvas Pranciškus sušaukė visuotinį Katalikų bažnyčios sinodą, tam, kad atsakytų, ko imtis, kad katalikiška šeima ir apskritai šeima gyvenanti šiandieniniame pasaulyje taptų tvirtesne, tam kad parengtų naujus nuostatus liečiančius išsiskyrusių ir antrą kartą ne bažnyčioje sukūrusiųjų šeimą asmenų statusui apibrėžti. Juk daug žmonių kenčia negalėdami eiti išpažinties ir Komunijos, kada dalyvauja šv. Mišiose. Nepaisant jų teisinio statuso, liaudyje vadinamo gyvenimo „susidėjus“, išlieka tikinčiais žmonėmis, kurie turi aukoti savo atribojimą nuo sakramentinio gyvenimo kenčiančiam Kristui.

Žinoma, prioritetiniu klausimu tampa tinkamas pasirengimas santuokos sakramentui. Visuomenė, kuri gyvena pagal romantinės ar trumpalaikės emocinės meilės principus, nesugeba suvokti, jog meilė, tai įsipareigojimas rūpintis ir mylėti vienas kitą visą gyvenimą netgi ir pasibaigus romantiškajam „įsimylėjėlių“ laikotarpiui. Labai tikėtina, kad bus iš pamatų renovuota pasirengimo santuokai programa, integruojant ją jau ir i pirmosios Komunijos rengimo programą, bei į rengimosi Sutvirtinimo sakramentui programą. Tikėtina, kad bus patobulinta ir rengimosi šeimai jau prieš pat santuokos sakramento sudarymą programa. Viso pasaulio vyskupų konferencijų šeimos sekcijų atstovai jau pripažįsta, kad klaida buvo po Vatikano II susirinkimo sukoncentruoti visą dėmesį vien tiktai į jaunimo pastoraciją. Mat jeigu jaunimas gyvena šeimose, kuriose neklesti tikėjimo dvasia, tas įvairiuose judėjimuose ar organizacijose atgaivintas tikėjimo laužas vėl greitai užgesinamas, kada gyvenama netikinčioje šeiminėje aplinkoje. Tad pagrindinis sinodo tikslas: kaip pakeisti visą bažnyčios pastoraciją iš jaunimo–centriškos į šeimo–centrišką?

Pats sinodas padalytas į dvi dalis užtruksiančias iš viso du metus. Pirmoji jo dalis baigsis šių metų spalio mėnesį, antroji jo dalis – 2015 metų spalio mėnesį. Praėjus keletui mėnesių po sinodo pabaigos, galime tikėtis naujovių liečiančių darbą su šeimomis, naujų programų, edukacinių ir kognityvinių, pažintinių, pačios bažnyčios viduje. Žinoma, čia turime atkreipti dėmesį, jog esminių pasikeitimų liečiančių patį žmogaus statusą šeimoje ar santuokos vienumą bei neišardomumą neturėtų įvykti, mat tai prieštarautų visai Apreiškimo tiesai apie žmogų ir vedybinius santykius.

Mes, tikintieji, melskimės už pasauliečius, mokslininkus, teologus, kunigus, vyskupus, kardinolus ir šv. Tėvą Pranciškų, kurie turi nuveikti didžiulį darbą tam, kad išgirstų ir perteiktų ne žmonių, o paties Dievo norą, sukoncentruojant dėmesį į katalikiškos šeimos tvirtėjimą šiandieninėje visuomenėje. Taip pat, kad sinodas duotų atsakymus, ką daryti toms šeimos, kurios yra sužeistos skyrybų ar kamuojamos kitokių negandų: neištikimybės, nebrandos ir t.t.

Melskimės, kad po sinodo, dvasiškai atgimusios šeimos būtų pavyzdžiu darnaus ir sklandaus gyvenimo, ne tik šeimoms tikinčiųjų tarpe, bet ir tiems, kurie tikėjimo malonės dar nėra atradę.

Kun. Andrius Vaitkevičius