Šeima – pirmoji žmogaus ugdymo institucija, kuri ryškiai paženklina visą žmogaus brendimo laikotarpį; tėvų šeimos įtaka išlieka biografijoje, nepaisant vėlesnių individo ryšių su tėvų šeima, o joje įgyta patirtis atsiliepia visą gyvenimą. R. Grigas išskiria šeimos misiją, kaip ypatingą socializacijos veiksnį: šeimoje nuo kūdikystės ugdomas konstruktyvus mąstymas (pagrįstas tikslo suvokimu ir situacijos analize); šeima ugdo jausmų kultūrą; moko savitvardos, nuovokos ir pagarbos kitam žmogui, konstruktyvaus bendravimo įgūdžių; šeima suteikia saugumo jausmą ir galimybę realizuoti potencialius gebėjimus; šeimoje ugdomas dorinės kultūros siekimas bei puoselėjimas; šeimoje paveldimas asmens socialinis tautinis kryptingumas. Z.Bajoriūnas, L. Rupšienė, K. Miškinis ypač didelį dėmesį skiria psichologiniam šeimos klimatui, kuris vienija visus šeimos narius, gaivina jaunimo dorovinį ir dvasinį gyvenimą. Pabrėžia sutuoktinių darnos svarbą visavertei jaunimo asmenybės sklaidai. Dvasinių vertybių svarbą šeimos gyvenime akcentuoja V. Aramavičiūtė, išskirdama dorovingumą kaip svarbų veiksnį sėkmingai jaunimo socializacijai. Apibendrinant minėtų autorių mintis, galima teigti, jog jaunimo socialinis ugdymas prasideda šeimoje. Taigi ir socialinio ugdymo(si) problemų pradžia glūdi neproduktyviame šeimos psichologiniame klimate. Vertybių ugdymo krizė išskiriama kaip viena svarbiausiųjų šių laikų šeimos, taigi ir jaunimo, problemų. Dėl išorinio sociokultūrinio informacijos antplūdžio, skleidžiančio tradicinės šeimos gyvenimo stiliaus požiūriu iškreiptas vertybes, eliminuojama jaunimo dvasinių vertybių internalizacija bei atveriamas kelias neproduktyviosioms vertybėms: ėmimo, atėmimo, kaupimo, rinkos. Daugėjant nepasitenkinusių, nusivylusių tarpusavio santykiais, partnerystės kokybe asmenų, sparčiai plinta kohabitacijos reiškinys, gilinantis jaunimo bendravimo su kita lytimi bei lytinio suvaldymo problemas. Minėtasis reiškinys traktuojamas kaip „partnerio išbandymas“ jaunimui skiepija vartotojišką, naudingumo požiūrį į kitą lytį, formuoja panaudos nuostatą į žmogų. Tampa problemiška ugdyti požiūrį į žmogų kaip vertybę. Emocinio ryšio tarp šeimos narių nebuvimas sąlygoja emocinio pobūdžio skyrybas, kurios sukuria jaunimo emocijų valdymo kuriant santykius problemą. Fizinės skyrybos, religinės sferos ignoravimas, individualizmo propagavimas didina jaunimo nepasitikėjimo savimi bei tapatumo problemas. Lytinio tapatumo kūrimąsi apsunkina egzistuojantis lyčių vaidmenų performavimas, senųjų stereotipų beatodairiškas griovimas ir naujųjų sekuliarizuotųjų kūrimas. Jaunimo ankstyva lytinė patirtis išskiriama kaip pagrindinis veiksnys, trikdantis tapatybės formavimąsi, brandžių tarpusavio santykių kūrimą, skatinatis psichinio-dvasinio nebrandumo raišką, bei kitas rengimo(si) šeimai problemas.
Parengė Klaipėdos miesto šeimos centras
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą