NEGIMUSIO KŪDIKIO DIENOS MINĖJIMO AKIMIRKOS

Minint Negimusio kūdikio dieną, Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje buvo įrengta „prakartėlė“ (Betliejaus prakartėlės pavyzdžiu), siekiant džiaugsmo ir netekties skausmo kontrastui pabrėžti.
Lapkričio 23-25 d. bažnyčioje šv. Mišios aukojamos už negimusius kūdikius ir jų netektį išgyvenančius tėvus.
Pamokslo metu klebonas Vilius Viktoravičius teigė, jog jeigu mes nesugebame gerbti pačios mažiausios gyvybės, vadinasi ir patys neturime teisės skųstis, jei mus kas nors užpuola laiptinėje, atima brangius daiktus ar panašiai. Jeigu negerbiu silpniausios gyvybės formos, vadinas negerbiu ir stipriausios jos grandies.
Po šv. Mišių kun. Andrius Vaitkevičius skaitė pranešimą „Žmogaus gyvybės kilnumas“, kviesdamas pamąstyti apie žmogaus orumą. Pagarbos raišką žmogui atskleidė per mūsų elgesio su labiausiai pažeidžiamu ir silpniausiu asmeniu pavyzdį; pradėtas kūdikis ir senas žmogus – yra raktai, kurie mums padeda pajausti, kiek aš savo viduje ir elgsenoje nešioju pagarbos apskritai žmogui. Tai yra savotiški saugikliai, į kuriuos žvelgdamas aš galiu sau įvardinti, koks apskritai manasis požiūris į žmogų, į jo gyvybę.
Šeimos centro savanorė gyd. Birutė Jankuvienė pranešime „Kiek ir už ką atsakingi?“ akcentavo nesmerkimo reikmę vienas kitam, mūsų pačių asmeninės atsakomybės svarbą santykyje su kitu.
Lapkričio 25 d. surengtos diskusijos su jaunimu metu išryškėjo jaunimo lytinio ugdymo stoka: nei šeimoje su tėvais, nei mokykloje su mokytojais jaunimas nekalba lytinio pobūdžio klausimais.
Išvada: a) trūksta pokalbių ir švietimo, ugdymo šiomis temomis (tai mus įgalina stengtis užpildyti šią spragą).
b) nors yra parengta Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programa, tačiau mokytojai ir tėvai vengia šių temų ir palieka jaunimą savišvietai gatvėje arba internete.
Klaipėdos miesto šeimos centras, 2009

NEGIMUSIO KŪDIKIO DIENA - LAPKRIČIO 23 D.

1955 m. lapkričio 23 d. tuometinio sveikatos ministro įsakymu Lietuvoje buvo įteisinti abortai, leidžiantys moteriai abortą atlikti iki 12 nėštumo savaitės. Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į šią skaudžią problemą, Bažnyčia kviečia visus vienytis maldoje už žmones, netekusius kūdikio, neišgyvenusius vaikelius ir fizinio bei dvasinio išgydymo reikalingas šeimas

KVIEČIAME DALYVAUTI

Marijos Taikos karalienės bažnyčioje (Rumpiškės g. 6)

lapkričio 21-27 d prakartėlė Negimusiam kūdikiui

Lapkričio 23 d. (pirmadienį)
18.00 val Šv. Mišios už negimusius kūdikius ir jų netektį išgyvenančius tėvus.
18.30 val. pranešimai:
Žmogaus gyvybės kilnumas (kun. A.Vaitkevičius)
Kiek ir už ką atsakingi? (gyd. B.Jankuvienė)

Lapkričio 25 d. (trečiadienį)
18.00 val. Šv. Mišios už gyvybę.
18.30 val. diskusijos su jaunimu:
Žmogaus gyvybės kilnumas (kun. A. Vaitkevičius).
Atradimo džiaugsmas ir netekties skausmas (V.Markauskienė)

Organizatoriai:
Marijos Taikos Karalienės parapija
Klaipėdos šeimos centras

ATNAUJINTA SUŽADĖTINIŲ PROGRAMA „Dviem yra geriau negu vienam... Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti“ (Koh 4, 9-10)

Mieli sužadėtiniai,
Klaipėdos šeimos centre vykdoma atnaujinta sužadėtinių rengimo santuokos sakramentui programa, parengta remiantis suaugusiųjų mokymo principais ir užsienio patirtimi. Ji sudaryta taip, kad paskatintų diskusijas, padėtų sužadėtiniams atliekant pratimus patiems suvokti savo požiūrį į šeimą ir supratimo spragas. Programoje integruotos psichologinės, socialinės, medicininės žinios ir Bažnyčios mokymas, pateikiama labai paprastų gyvenimiškų pavyzdžių.
Pagrindinis tikslas – padėti sužadėtiniams atsakingai apsispręsti ir pasirengti Santuokos sakramentui:
☼ Sudaryti sąlygas sužadėtiniams geriau pažinti save ir vienas kitą Katalikų Bažnyčios mokymo šviesoje.
☼ Padėti sužadėtiniams suvokti, jog jų santuoka yra vienintelė ir amžina.
☼ Padėti sužadėtiniams suvokti Dievo, savo, sutuoktinio, jų tėvų, būsimų vaikų vaidmenį ir svarbą šeimoje.
Mokymų temos:
1. Kas mums svarbu.
2. Bendravimas ir bendrystė.
3. Kartu per permainas.
4. Atleisti ir švęsti (psichologiniu požiūriu).
5. Krikščioniškas požiūris į lytiškumą. Vaiko vystymasis iki gimimo, vaisingumo pažinimas.
6. Dievas ir Bažnyčia.
7. Atleisti ir švęsti (teologiniu požiūriu).
8. Priesaika.
Susitikimų metu 1-5 temomis diskutuosime šeimos centro patalpose, o 6-8 temas apžvelgsite toje parapijoje, kurioje ketinate tuoktis.

Sužadėtinių mokymai vyks vieną kartą per savaitę 19 val. Užsiėmimo trukmė 2 val.

Pirmą kartą prašome registruotis telefonu ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatytos vestuvių datos. Ateinant į kursus reikia turėti kunigo išduodamą siuntimą.

ŠILUVOJE BUVO ŠVENČIAMA ŠEIMŲ IR JAUNIMO DIENA

Rugsėjo 12 d. Šiluvos atlaiduose buvo minima „Jaunimo ir šeimų diena“. Jos tema – eilutė iš 1 Laiško Korintiečiams: „Taigi dabar pasilieka Tikėjimas, Viltis ir Meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra Meilė“. Katechezė prieš šv. Mišias buvo skirta Santuokos Sakramentui. Kun. Artūras Kazlauskas, remdamasis pranašo Ozėjo knyga kalbėjo apie šiandieninį žmogų, kuris atsisako ištikimybės Dievui ir pasirenka dvasinę paleistuvystę. Tačiau Dievas lieka ištikimas... Santuokos sakramente ši Dievo ištikimybė įsikūnija vyro ir žmonos ištikimybėje. Šv. Mišiose dalyvavę sutuoktiniai galėjo atnaujinti Santuokos pažadus.Po šv. Mišių kiekvienas galėjo pasirinkti jį dominančią teminę grupę. dienos programą vainikavo koncertas „Dainuojantys kunigai“.

STOVYKLOS-REKOLEKCIJŲ AKIMIRKOS

Rugpjūčio 14-16 d. Žemaičių Kalvarijoje vyko kasmetinė Telšių vyskupijos šeimos centrų darbuotojų ir savanorių stovykla-rekolekcijos.
Kun. Andrius Vaitkevičius reflektavimui pateikė klausimą: koks mano tikėjimas? Ar tikėjimas-kylantis iš atsakomybės, ar atsakomybė - kylanti iš tikėjimo?
Onutė Darbutaitė pristatydama neprievartinio bendravimo modelį, akcentavo tarpusavio santykio siekimo svarbą bendravimo procese, o ne rezultato, kuris sudaro prielaidą prievartiniam bendravimui.

SUTUOKTINIŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ SKLAIDA

Pagrindinę įtaką sutuoktinių tarpusavio santykių sklaidai daro dorovinės vertybės.
Meilė ir atsakomybė. Sutuoktinių tarpusavio santykiuose meilės sąvoka suprantama kaip aktyvus veikimas, „niekad nesti „yra“, bet tik nuolat „įvyksta“ priklausomai nuo kiekvieno asmens indelio, nuo jo visiško atsidavimo. Meilės raiška čia suvokiama davimo kontekste – savęs dovanojimu, o ne pasyviu laukimu gauti. Tikra atsakomybė yra laisvas ir sąmoningas žmogaus apsisprendimas siekti kitus daryti laimingus, t. y. besąlygiškai mylėti. Kuo daugiau jaučiama atsakomybė už asmenį, tuo daugiau tikrosios meilės.
Taigi šiame kontekste meilės ryšiai suvokiami kaip specialių pastangų ir įgūdžių reikalaujanti veikla.
Sutuoktinių pagarba. Viena pačių bendriausių ir svarbiausių šeimos dorovinių vertybių, einančių po meilės, yra abipusė sutuoktinių pagarba. Tai tokia dorovinė nuostata, kuri grindžiama sutuoktinių, kaip asmenybių, vertingumo, lygių teisių ir galimybių, laisvo apsisprendimo pripažinimu. Tai gebėjimas vertinti kito individualybę, teisę būti pačiu savimi – gebėjimas priimti kitą tokį, koks jis yra. Gerbiantys vienas kitą sutuoktiniai yra atidūs, jautrūs, delikatūs, taktiški, tolerantiški vienas kitam. Pagarbūs sutuoktiniai atsižvelgia į kito poreikius ir interesus, nuotaiką, savijautą. Išskirtinas pagarbos moteriai akcentas, kuri reiškiama pabrėžtu jai dėmesingumu, jautrumu, nuolankumu. Pagarbos ir dėmesio reiškimas moteriai šeimoje rodo vyro kultūringumą ir išsiauklėjimą, kilnumą ir mandagumą. Pagarba žmonai padeda sukurti palankius abipusius santykius, išsaugot abipusę meilę ir prisirišimą.
Toks požiūris išryškina siekiamybę vertinti žmogų kaip dvasinę būtybę, o ne savo užgaidų, norų patenkinimo objektą.
Sutuoktinių sąžiningumas ir pareiga šeimai. Šeima yra sutuoktinių ir kitų šeimos narių intymių asmenybinių santykių sritis, kur pagrindinį vaidmenį juos reguliuojant atlieka sąžinė. „Sąžinė – tai kas gali suteikti dvasios pusiausvyrą, vidinę darną ir ramybę“ . Ji yra vidinė sutuoktinių veiksmų ir poelgių vertintoja – dvasinė galia, skirianti gėrį nuo blogio. Taigi sąžiningumas – tai atviras, teisingas elgesys, dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas. Vertindama poelgius, smerkdama blogį, pritardama gėriui, sąžinė priešinasi įvairioms amoralioms pagundoms ir orientuoja sutuoktinius rinktis garbingą elgesį. Sąžinė skleidžiasi glaudžiai sąveikaudama su pareiga. Pareiga šeimai – tai sutuoktinių pasišventimas ir pasiaukojimas bendriems šeimoms interesams ir jos gerovei. Pareigingi sutuoktiniai geba sukurti tvirtą ir stabilią šeimą. Sutuoktinų pareiga kyla iš pačių įsisąmoninto santykio su savo šeima, artimaisiais ir visuomene. Pareiga – ne tik įsipareigojimas, bet ir savęs paties apribojimas. Sutuoktinių pareigų nuoseklus vykdymas laiduoja jų santykių nuoširdumą, vienas kito supratimą ir pasitikėjimą. Šeimos pareigų esmė pasireiškia savitvarda, susivaldymu, ištikimybės saugojimu.
Nuoširdumas, pasitikėjimas, ištikimybė. Šios tarpusavyje glaudžiai susijusios dorovinės vertybės sudaro savarankišką dorovinių vertybių bloką. Jos aktyviai dalyvauja kuriant dorovinį – psichologinį šeimos santykių klimatą.
Sutuoktinių nuoširdumas pasireiškia atvirumu ir tiesumu tarpusavio santykiuose. Nuoširdumą laikydami savo santykių prioritetu, sutuoktiniai paženklina savo bendrystę tiesos branginimu. Abipusis nuoširdumas sukuria prielaidą tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo puoselėjimui.
Abipusis pasitikėjimas įgyjamas sąžiningumo, pareigingumo, atsakingumo, nuoširdumo, atvirumo deklaravimu tarpusavio santykių vyksme ir reiškiasi vidinių išgyvenimų dalijimusi.
Sutuoktinių ištikimybė glaudžiai susijusi su įsipareigojimu. Ištikimybė charakterizuoja sutuoktinių dorovinį brandumą, jų tyrumą ir kilnumą. Įsipareigojimas suprantamas kaip individualus apsisprendimas tęsti pradėtus santykius, nepaisant to, kad sutuoktinis po kiek laiko bus visai kitoks, nei šiandien. Pasak A. Giddens, įsipareigojimas yra šuolis į nežinomybę ir, įsipareigodami susitaikome su sutuoktinio laisve, jo galimybėmis būti kitokiam, keistis. Šiam įsipareigojimui būdingas asmeninio įsipareigojimo gylis, nes apsisprendimas tęsti santykius reiškia ir individualios atsakomybės prisiėmimą už santykius bei pastangas išsiugdyti ypatingą, jautrią nuostatą į sutuoktinį.
Parengė Klaipėdos m. šeimos centras

ŠVENTĖS AKIMIRKOS

Šventė prasidėjo šv. Mišiomis šv. Kazimero bažnyčioje, vėliau procesijos eisena visi patraukė į Klaipėdos LSS Tarptautinį universitetą. Erdviose auditorijose tėveliai klausė brolių paskaitų apie tikrąją meilę bei kodėl meilei reikia Dieviškos meilės, kad tikrai mylėtume. Darbo grupėse dalinosi asmenine religine praktika. Koplyčioje po pasidalinimo vyko adoracija bei išpažinčių klausymas.
Vaikams buvo atskira programa, kurioje savanoriai žaidė su pačiais mažiausiais bei kūrė spektakliuką su vyresnėliais.
Renginį vainikavo vakaronė – agapė.

Šeimų diena

Gegužės 16 d. šv. Jono broliai ir seserys, Klaipėdos šeimos centras organizuoja Šeimų dieną tema
„Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią"

Šeimų diena vyks Klaipėdoje LCC tarptautiniame universitete, bus atskira programa tėvams ir vaikams. Auka nuo šeimos - 20 Lt. Renginio pradžia 10.30 vai. Šeimos kviečiamos registruotis iki gegužės 14 d. el. paštu: vilmadaug@gmail.com arba tel. 861243512


Programa
10.30 - Registracija (prie Šv. Kazimiero bažnyčios, Kretingos g. 40)
11.00 - Šv. Mišios šv. Kazimiero bažnyčioje
12.30 - I paskaita „Kas yra tikra meilė", skaito prioras tėvas J. Emanuelis (LCC tarptautiniame universitete, Kretingos g. 36)
13.30 - Pietūs
14.30 - II paskaita „Kodėl meilei reikia Dieviškos meilės, kad mes tikrai mylėtume", skaito tėvas K.J. Pranciškus
15.30 - Lecio divina
16.30 - Adoracija ir išpažintys
17.30 - Vakaronė ir agapė

SUŽADĖTINIAMS APIE SANTUOKOS SAKRAMENTĄ

 Santuokos sakramentas yra vienas iš septynių sakramentų, bene pirmasis, kurio Jūs patys sąmoningai (be tėvų aktyvaus dalyvavimo, ne taip kaip Pirmos Komunijos, Susitaikymo sakramento) prašote. Tai yra vienintelis sakramentas, kurį judu teikiate vienas kitam, o kunigas tik palaimina judviejų santuoką Bažnyčios vardu. 
Tai, ko Jūs prašote ir ką gaunate yra dovana. Kadangi ši dovana iš Dievo, ji turi specialų pavadinimą – malonė. Taigi, - Santuokos sakramentas yra nepelnyta malonė. Savo gyvenime Jūs patyrėte menkesnių malonių/dovanų – tėvai nupirko ledų, mokytoja/dėstytoja įvertino aukštesniu balu avansu, viršininkas Kalėdų proga padovanojo visiems dovanų. Taigi, dėl to, kad Jūs tuokiatės, švenčiate savo santuoką – Dievas Jums duoda malonių (dvasinių dovanų), kurių reikia santuokai.
Santuokos sakramentas yra visiškai asmeniška dovana. Kas jame dovanojama? Pirmiausiai judu dovanojate save vienas kitam. Asmeniškesnės dovanos yra neįmanoma sugalvoti – du asmenys dovanoja vienas kitam save (ne kokį automobilį, namą ar milijoną eurų – visi turtai, materialiniai dalykai nublanksta prieš TOKIĄ dovaną)! 
Ar Jūs manote, kad vienas kitą sutikote be jokio Dievo įsikišimo? Gal Dievas šiek tiek pakreipė Jūsų gyvenimus, kad Jūs sutiktumėte vienas kitą?
Negana to, kad vyksta ypatinga garbinga šventė, per kurią Jūs dovanų gaunate sutuoktinį/sutuoktinę, padovanojate save išrinktam žmogui, o Dievas apipila Jus savo malonėmis, Jūs esate dovana kitiems žmonėms. Kaip? Jūsų santuoka yra viltis ir padrąsinimas kitiems žmonėms, kad yra įmanoma amžina meilė, sutarimas arba, bent jau kad įmanoma išgyventi neišsiskyrus. 

Taigi, Santuokos sakramento metu Jūs ir gaunate ir duodate. Negana to Santuokos sakramentas nėra momentinis dalykas, jis tęsiasi visą gyvenimą, tai reiškia, kad tas dovanojimo ir dovanojimosi procesas vyksta nuolat, iki gyvenimo pabaigos. Dievas nuolat teikia reikalingų malonių, o Jūs kasdien kuriate savo šeimą. Ir po kelių metų tikėkitės klausimo iš artimų jaunų žmonių, - ar verta tuoktis Bažnyčioje. Kas mums bus iš to? Ką Jūs iš to gavote?

Santuoka yra slėpinys. Štai kaip apie santuokos slėpinį rašo Kristaus mokinys, apaštalas Paulius laiške Efeziečiams: „Jūs moterys būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, - jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų. 

Jūs vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, - aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi, kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.“ (Ef 5, 22-33)
Malonė per sakramentus teikiama ne vien tik tuo metu, kai jaunieji yra kunigo akivaizdoje. Malonė tada tik pradeda veikti ir lydi visoje bendro gyvenimo kelionėje. Sakramentai pašventina mūsų gyvenimą, tik mums bendradarbiaujant. Tiek Santuokos, tiek Susitaikinimo, tiek Eucharsitijos, tiek kiti sakramentai yra gyvybingi, kai yra dialogas tarp Dievo ir žmonių.
“Kristaus malonė yra nenupelnyta, Dievo teikiama dovana” (KBK 1999)

KLAUSIMAI SUŽADĖTINIAMS

  Jauniesiems užduodami trys klausimai. Pirmąjį klausimą kunigas užduoda kiekvienam atskirai: „Ar esi rimtai apsigalvojęs/-usi, niekieno neverčiamas/-a ir tikrai pasiryžęs/-usi vesti/tekėti šią savo sužadėtinę/-į?" Kunigas šiuo klausimu klausia kiekvieno laisvo sutikimo ir apsisprendimo sudaryti santuoką su būtent tuo asmeniu. Atsakydami „taip” jaunasis ir jaunoji parodo, jog tikrai suvokia, kokį svarbų žingsnį dabar žengia. 
Rimtam apsigalvojimui gali padėti toks klausimas "Ar aš noriu pasenti su šiuo žmogumi?” „Ar noriu su šiuo žmogumi susilaukti vaikų?“ Kas gali versti tuoktis?  Daug kas. Tėvai, sužadėtinis arba sužadėtinė, gailestis, noras padėti, noras nelikti senmerge, senberniu (kad ir geidžiamu), tai, kad laukiatės vaikelio, sunkus sugyvenimas su tėvais, neturėjimas kur gyventi ir pan. Pagalvokite, ar Jūsų nespaudžia jokios aplinkybės, kurioms gal norėtumėte pasipriešinti, bet gal nedrįstate, neturite jėgų, bijote.... Įsiklausykite į savo širdį ir pasitarkite su tais žmonėmis, kuriuos laikote išmintingais.
Į antrąjį klausimą „Ar pažadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?" abu jaunieji atsako kartu „taip” Tai fundamentalus klausimas apie užsibrėžtą ištikimybę vienas kitam. Kas yra visas gyvenimas”? Tai bent jau 40 metų, per kuriuos: gimdysite vaikus, arba negalėsite jų susilaukti, rengsitės gyvenamą būstą, kopsite karjeros laiptais, o gal būsite bedarbiais, mirs tėvai, sirgsite, sensite ir vis geriau pažinsite vienas kitą, ir ... vis labiau pamilsite? 
Jūs nepažadate vienas kitam nuolat jausti malonius jausmus, tačiau pažadate dėti pastangas vienas kitą suprasti, pažinti ir gerbti, t.y. pažadate vienas kitą valingai mylėti.
Trečiasis klausimas: „Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?" Atsakymas „taip” uždeda pareigą priimti visus Dievo duotus vaikus ir atsakingai juos užauginti. Neretai šiedu santuokos tikslai – meilė ir vaikai – yra supriešinami. Senajame Testamente Dievas žadėjo už gerus darbus atsilyginti vaikais. Nieko sau atlyginimas? Kartais žmonės galvoja, kad vaikai kliudytų jų tarpusavio meilei ir stengiasi tam tikrą laiką jų neturėti. Patirtis rodo, kad neilgai tveria dviejų, vien dėl savo malonumo gyvenančių, žmonių sąjunga. Vaikai yra santuokos saugotojai. Jie mus taip pat moko ir auklėja. Pirmiausia jie mus moko nesavanaudiškos meilės. Meilės, kuri tik duoda ir nieko nesiekia atgauti. Meilės, kuri be jokio suinteresuotumo siekia gėrio kitam. Vaikai mus moko pasiaukojimo, susitvardymo, kantrumo. Tik santuokoje Dievas patikėjo tėvams auginti vaikus. Kodėl? Todėl, kad po vieną juos auginti yra labai sunku; neįsipareigojus vaikus auginti taip pat yra labai sunku. Priesaika leidžia dviems suaugusiems žmonėms labiau pasitikėti vienas kitu, sumažina neužtikrintumo įtampą. Beje, niekas nežino kiek vaikų ir kada Dievas Jums pasiryžo patikėti. Todėl, kai Jūs svarstote kiek norite auginti vaikų, ir kada - atminkite, kad vaikų pradėjimas priklauso ne tik nuo Jūsų. 
Visi trys klausimai sudaro Santuokos sakramento esmę, todėl po jų kunigas taria: „Tesuteikia jums Dievas savo malonės, kad tai, ką pažadate būtų jūsų šeimos gyvenimo pagrindas". Santuokos sakramento metu Jūsų ištarti žodžiai (kaip ir visi žodžiai) turi ne tik kuriamąją, bet ir lemtingą galią. Tai yra neatšaukiami žodžiai. Jų negalite po kiek laiko atšaukti, taip kaip neatsiimate dovanotų dovanų, kurių vertė kur kas menkesnė už Jus patį/pačią. Santuokos sakramento metu Jūs dovanojate save.

SANTUOKINĖ PRIESAIKA

  
Po trijų klausimų kunigas kviečia jaunuosius paduoti vienas kitam ranką ir tarti priesaikos žodžius: „Aš, N, imu tave, N, savo žmona/vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikimas/-a: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas." Šia priesaika sužadėtiniai patvirtina, jog nėra gyvenimo situacijos, kuri galėtų juos išskirti. Nuo šiol visus džiaugsmus ir skausmus, vargus ir nelaimes jie sutiks ir išgyvens kartu. Kadangi patirtis byloja, jog tai padaryti labai sunku, jie kreipiasi į Dievą jiems padėti. Priesaikos metu į šią porą pradeda lietis Dievo malonė, kuri nuo šiol juos lydės visų džiaugsmų ir sunkumų metu. Jei sutuoktiniai bus atviri šiai malonei, jie ištverdami visus sunkumus bręs meilėje. 

SĖKMINGOS SANTUOKOS KRITERIJAI

Kokie reikalavimai keliami sėkmingos santuokos partneriui gali atskleisti šio humoristinio atspalvio skelbimo turinys:
„Ieškome atsakingo asmens (vyro arba moters) visą gyvenimą trunkančioms pareigoms užimti. Kandidatai turi būti pasiruošę dirbti 24 val. per parą 7 dienas per savaitę. Atostogos ar poilsio valandos iš anksto nenumatomos. Praverstų taisyklingos mitybos, sveikatos priežiūros, auklėjimo, vaikų psichologijos ir namų ūkio žinios. Darbo patirtis šioje srityje nebūtina. Jokios kvalifikacinės kategorijos nesuteikiamos. Reikia būti maloniam, švelniam, kantriam, energingam, mokėti mylėti, turėti humoro jausmą. Už šį darbą nemokama“.

Klaidingos atleidimo sampratos arba kas nėra atleidimas

Klaidingos atleidimo sampratos arba kas nėra atleidimas
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
1. Atleisti - tai nėra užmiršti. Dažnai mums sako; „Pamiršk visa tai". Klaidinga užmarštį laikyti atlaidumo įrodymu. Atleidimas padeda atminčiai išgyti. Jei pamirštame neatleidę - turime neužgydytą žaizdą ir nežinome, kaip ją gydyti.Turime išmokti atleisti, bet neužmiršti.
2. Atleisti - tai nėra neigti. Kol nepripažinsime, kad esame įžeisti, negalime atleisti. Po skaudaus smūgio tarsi apsivelkame šarvus, saugančius nuo kančios ir emocijų. Nenorime pripažinti, kad įžeidimas mus skaudžiai palietė.
3. Atleisti nereiškia, kad gyvenimas, santykiai vėl taps tokiais pat, kaip anksčiau. Jei geras draugas įskaudino, apgavo, išdavė, mums atrodo, kad negalime jam atleisti, nes negalime vėl tapti tokiais pat draugais, kaip iki tol. Klaidinga manyti, kad atleidus santykiai su skaudintoju bus tokie pat, kaip anksčiau. Dažnai išsiaiškinus skriaudas ir nesusipratimus santykiai tampa daug
artimesni. Kitu atveju jie gerokai atšąla.
4. Atleisti - tai nėra atsisakyti savo teisių, savo orumo. Kartais mums atrodo, kad neteisinga atleisti žudikams ir kitiems dideliems nusikaltėliams. Atleisti - tai nereiškia pritarti tam blogam elgesiui ir ateityje nekovoti už savo teises, nesaugoti savęs ir savo orumo.
5. Atleisti kitam - tai nėra išteisinti skriaudėją. Kartais girdime: „Atleidžiu jam, nes ne jo kaltė". Jei mes ieškotume pretekstų kultūroje, auklėjime, šeimos tradicijose, niekada nebūtų niekas kaltas. Mes esame atsakingi už savo elgesį ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Atleisti nėra pateisinti.
6. Atleidimas nėra moralinio pranašumo įrodymas. Toks atlaidumas - aukščiausio laipsnio arogancija. Taip bandome apsiginti nuo gėdos ir neigimo, bandome savo pažeminimą pridengti kilnaus ir gailestingo žmogaus pranašumu.
7. Atleisti - tai nėra savo atsakomybę suversti Dievui. Kartais girdime, kad savo skriaudėjus ir skriaudas atiduokime Dievui, nes tik Dievas moka atleisti.Tikrai, Dievas visada mums atleidžia, tačiau atleisti turime išmokti ir mes - žmonės.
8. Atleidimui neužtenka vien valios. Esame patyrę, kad pvz., mokytojai ar tėvai atskyrę du besimušančius liepia jiems atsiprašyti, nekreipdami dėmesio į jų jausmus. Tai nėra atleidimas. Tai yra atsiprašymas. Toks per ankstyvas atsiprašymas gali paskatinti mus apsimetinėti.
9. Negalima atleisti per prievartą. Arba atleidimas egzistuoja laisva valia, arba jo nėra. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" galima būtų perfrazuoti „Atleisk mums mūsų kaltes, kad ir mes galėtume atleisti savo kaltininkams". Atleidimui reikia laiko ir negali nei savęs, nei kito žmogaus paskubinti tame kelyje.

Atleidimo žingsniai

Atleidimo žingsniai
(Plg. Jean Monbourąette „Menas atleisti")
Norėdami atleisti, turime pereiti šiuos žingsnius:
1. Ryžtis nekeršyti ir nebeleisti savęs įžeidinėti. Nepajėgiame pasakyti įžeidėjui savo jausmų ir kaip tai mus palietė, todėl trokštame jam keršto. Tai neteisinga. Kerštas mus nukelia į praeitį. Tam panaudojamas visas dėmesys ir energija. Nebėra ateities planų ir dabarties. Jei kerštas įvyktų jaustumėme kaltės jausmą ir baimę, kad mes turime išmokti neleisti savęs įžeidinėti, kitiems blogai elgtis su mumis. Kartais turime kreiptis pagalbos į kitus žmones ar net į teisėsaugos institucijas.
2. Suvokti savo nuoskaudą ir silpnumą. Pripažinti savo nuoskaudą ir silpnumą nėra lengva. Tam priešinasi mūsų emocijos ir protas, veikia visas mechanizmas, tačiau tik pripažinę savo nuoskaudas galėsime jas atleisti.
3. Pasidalyti savo nuoskauda su kuo nors. Jei niekam nepapasakosime kaip mus įskaudino, jausimės vieniši ir nelaimingi. Dalydamiesi su išklausančiu žmogumi jaučiame, kad esame suprasti, galime pamatyti situaciją tarsi iš šalies. Dar geriau dalytis savo nuoskaudomis su skriaudiku, tačiau tai ne visuomet įmanoma.
4. Suprasti savo praradimus ir nusivylimus, kad galėtume dėl to liūdėti. Verta pamąstyti, kokį nuostolį mums atnešė blogas elgesys? Ką mes praradome? Neatradę nuostolių, negalėsime gedėti ,pergyventi dėl jų.
5. Pripažinti savo pyktį ir norą keršyti. Slepiamo pykčio padariniai yra tiesiog pragaištingi -galima net susirgti. Pyktis savaime nėra blogas. Panaudojamas geram, jis tarnauja žmogiškų ryšių tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų ir t.t. funkcionavimui. Vieni bijo pykti, nes yra tvirtai įsitikinę, kad pykti yra blogai, kiti - naudoja pyktį savo vertei įrodyti (viešai ir garsiai dėsto savo nuoskaudas, nekreipdami dėmesio į kitus). Tik taip jie jaučiasi orūs ir vertingi. Svarbu išmokti pyktį valdyti.
6. Atleisti sau. Kad galėtume sau atleisti, o tai nėra labai paprasta, turime suprasti, kad pykstame ant savęs, save neigiame. Svarbu pergalvoti, kodėl mus taip paveikė skriaudikas. Ar tai mūsų puikybė, ar pasirodė pamirštos žaizdos? Norint atleisti, svarbu labiau save pamilti.
7. Pradėti suprasti savo skriaudiką. Reikia pabandyti į įvykį pažvelgti iš skriaudiko taško, pabandyti jį suprasti. Suprasti, tai nustoti jį smerkti, tai - suprasti jo vertę ir orumą. Tačiau tai nereiškia jį pateisinti.
8. Suteikti nuoskaudai prasmę. Svarbu suvokti, ką iš to išmokome, kuo svarbi mums ši patirtis?Nuoskauda veda į savęs pažinimą. Ji mus moko ir ugdo.
9. Suvokti, kad esi vertas atleidimo ir kad tau atleista. Ir patys esame ne kartą panašiai pasielgę, kaip skriaudikas, tačiau mums buvo atleista. Mums praeityje ne kartą buvo atleistos nuodėmės. Jei negalime priimti atleidimo, negalime ir kitiems atleisti. Yra manančių, kad jų ydos tokios didelės, kad atleisti jų neįmanoma. Yra netikinčių meilės nesavanaudiškumu, kurie mano, kad už viską tenka mokėti. Yra žmonių, kurie nejaučia jokios kaltės. Yra žmonių, kurie kaltę suvokia kaip psichologinį trūkumą, todėl ją atmeta ir neigia. Tačiau, kad galėtume kitiems atleisti, turime  gebėti priimti atleidimą iš Dievo ir žmonių.
10. Nustoti stengtis atleisti. Ateina laikas, kai pastangos atleisti tik trukdo. Atleidimui reikia laiko.
11. Atsiverti atleidimo malonei. Gera suvokti, kad Dievas nėra teisėjas, kad jis viską atleidžiantis Dievas. Menkas mūsų gebėjimas atleisti neriboja Dievo meilės. Atleisdami mes mokomės mylėti(panašėjame į Dievą).
12. Nuspręsti nutraukti bendravimą ar jį atnaujinti. Jau kalbėjome apie tai, kad nuoskaudų išsiaiškinimas veda į gilesnį vienas kito pažinimą. Tačiau yra atvejų, kai tolesnis bendravimas neįmanomas. Tuo atveju bendravimą tenka nutraukti.

„Vilties kelias" kviečia visus, išgyvenusius skyrybas į savipagalbos grupę.

Išsiskyrusiųjų savipagalbos grupė „Vilties kelias", kurios tikslas - padėti skyrybas pergyvenusiam asmeniui atsigauti, suteikti jam reikiamų psichologinių, teologinių žinių, kviečia į dešimt kassavaitinių susitikimų. Užsiėmimų pradžia vasario 24 d.

Kreiptis:
vadovė Alma – tel. 8 611 12586
vadovė Vilija – tel.: 8 612 11554

Akimirkos iš natūralaus šeimos planavimo mokymų

Vaisingumas įprasmina sutuoktinių intymius ryšius, daro juos pilnaverčiais, žaismingais ir nepakartojamais. Tai santuokinio akto „druska“, užtikrinanti, kad jis netaptų rutina, o sutuoktiniai vienas kitam „kasdieniais barščiais“. Tereikia tiek nedaug – pažinti šią dovaną, perduodamą iš kartos į kartą, dovanojamą kartu su gyvenimu. Išmokus skaityti savo vaisingumo ženklus atsveria visiškai kitos gyvenimo perspektyvos.

Natūralaus šeimos planavimo mokymai

 
2008 02 05 (ketvirtadienį) 19val. kviečiame kartu pasimokyti ir gyvenime praktiškai pritaikyti natūralaus šeimos planavimo simptoterminį metodą. 

Šis metodas naudotinas ir moterims, kurios yra nusprendusios atidėti nėštumą, ir taip pat moterims, kuriuos planuoja susilaukti vaikučio.
Simptoterminis metodas, dar vadinamas dvigubo patikrinimo metodu, remiasi bazinės kūno temperatūros (BKT) ir gimdos kaklelio gleivių stebėjimu.

Susitikimo veiksmų planas:

1. Informacija apie bazinės temperatūros matavimą (kaip? kur? kada? ir su kuo?).
2. Braižysime temperatūros kreives.
3. Informacija apie gimdos kaklelio gleivių stebėjimą (kaip? kur? kada? ir su kuo?).
4. Pildysime gleivių lenteles.

Jei kas turite savo vaisingumo stebėjimų lenteles ar mėnesinių žymėjimus kalendoriukuose, atsineškite, bus lengviau mokytis.

Motyvaciją taikyti natūralų šeimos planavimą susigalvokite pačios , o, jei jos neturite, vis tiek Jūsų laukiame.

Tad solidarizuokimės stebėdamos ir prižiūrėdamos savo vaisingumą natūraliais būdais.

„VILTIES KELIAS" kūrybiniai vakarai

Kalėdinis „VILTIES KELIAS" grupės vakaras 2008 12 28

Išsiskyrusiųjų savipagalbos grupės "Vilties kelias" ATVELYKIO ŠVENTĖ

Rekolekcijos Žemaičių Kalvarijoje 2008m. kovo mėn.

„VILTIES KELIAS"

Grupelės „VILTIES KELIAS"akimirkos iš pirmosios stovyklosprie Lapišės upės, Šiluvos seniūnijoje, Raseinių rajone2008 m. rugpjūčio 7, 8, 9, 10 dienomis